Važiuoju automagistrale Kaunas–Zarasai. Anykščių rajone, ties Staškūniškio kaimu, iš tolo pastebiu baltumu šviečiančius statinius. Čia, šalia kelio, – intensyvios statybos traukia dėmesį. Kažkas šioje vietoje stovėjo. Nepamenu. Mašiną pasistatau šalikelėje ir einu statybvietės link. Mane pasitinka pastatų savininkas Vytautas Romeika su drauge Ramute. Pastato vidus jau įrengtas ir labai jaukiai pritaikytas pastoviam gyvenimui.
– Papasakokite apie tai, ką gi čia, šalikelėje, sumanėte?
Vytautas: Gyvenome Kaune, vertėmės mažmenine prekyba – nuomojamose patalpose vystėme savo veiklą. Vieną dieną ėmiau svarstyti: reikia didesnių patalpų savo įmonei – ėmiau dairytis internete. Šios vietos skelbimas nebuvo įdomus, vos kelios nuotraukos, trumpas aprašymas: nesupratome, nei kas čia per pastatas, nei kokioje jis vietoje. Jeigu ne Ramutė, nebūčiau net skambinęs.
Ramutė: Buvom daug skelbimų peržiūrėję, bet šis įstrigo. Kažkodėl prisiminiau jį vakare. Tada leptelėjau: „Klausyk, paskambinkim Staškūniškio skelbimui.“
Vytautas: Pradėjome domėtis: brokerė atsiuntė daugiau nuotraukų, ėmė pasakoti apie pastatą. Supratome: jei jau turi savo istoriją, šie statiniai seni. Kuo daugiau gilinomės, tuo labiau ši vieta mus domino. Ir įvyko greičiausias mūsų gyvenimo sandoris. Nuo tada, kai čia atvažiavome susitikti su šio statinio savininkais, iki turto dokumentų įsigijimo praėjo vos 10 dienų.
– Kodėl taip labai užsinorėjote šios vietos?
Vytautas: Kai supratome, koks tai pastatas, mums žiauriai jo prireikė.
Ramutė: Vytautas labai domisi istorija, jam įdomu knaisiotis po praeitį. Nuolat svajojome istorijos dalelę turėti savo kieme. Žvalgydavomės į dvarus, bet jie būdavo arba labai prastos būklės, arba nepatogūs dėl blogo susisiekimo.
O čia – istoriniai pastatai labai perspektyvioje vietoje, magistralinio kelio pašonėje. Net neturėdami konkretaus plano, kaip šiuos pastatus panaudosime, žinojome, – ši vieta gera. Vos čia atvykus, kilo mažiausiai 10 sumanymų, kaip komerciškai būtų galima ją panaudoti.
Vytautas: Kadangi domimės nekilnojamu turtu, gerai suprantame ir vietos vertę. Mums svarbi pastato perspektyva, galimybė jame kurti verslą. O verslo principai yra tokie: nekilnojamas turtas, negalintis kurti pridėtinės vertės, – bloga investicija.
Ramutė: Dėl šios vietos buvome garantuoti: net jei nieko čia nebūtume darę, būtume lengvai šį statinį pardavę.
– Gerai. Jau labai įdomu: papasakokite šios vietos istoriją!
Vytautas: Čia buvo caro laikų antros klasės pašto stotis. XIX a. pirmoje pusėje carinė Rusija tiesė pašto traktą Sankt Peterburgas–Varšuva. 1828 m. liepos mėn. 16 d. Nikolajaus I įsaku buvo patvirtintas trakto Daugpilis–Kaunas atkarpos tiesimo projektas. Stotis, kurioje dabar esame, buvo pastatyta 1834 m. Iki to laiko čia nebuvo jokio kelio, todėl atkarpa Ukmergė–Zarasai tokia tiesi, nevingiavo per kaimus, o kaip linija skrodė tikslo link.
Ramutė: Apie šį pašto kelią pedagogas, menotyrininkas Jonas Pleckevičius 2007 m. yra išleidęs knygą „Nuo Kauno iki Daugpilio: senuoju pašto traktu”. Skaitydami galime keliauti šia pašto trakto atkarpa, susipažinti su išlikusiais pašto statiniais, įdomiausiomis pakelės vietomis.
– Ką reiškia jūsiškė antros klasės pašto stotis?
Vytautas: Stotys būdavo skirstomos į tris klases. Pirmos klasės buvo pačios didžiausios, dažniausiai rajono centruose – Ukmergėje, Utenoje… Didžiosiose buvo laikomi 96 arkliai. Antros klasės, kaip mūsų, perpus mažiau – 48 arkliai.
– Kokia buvo šių arklių paskirtis?
Vytautas: Šiuo traktu keliaudavo pašto karietos, veždavo žmones, siuntas. Stotyse kurjeriai keisdavo pavargusius arklius ir neprarasdami tempo keliaudavo toliau. Stotyse buvo išvystyta visa keliavimo vežimais infrastruktūra: galėjai susitaisyti vežimą, susitepti jo ašis, pasikeisti ratus, taip pat sustoti nakvynei, užsukti į smuklę, pavalgyti bei išgerti.
Rusiškose svetainėse radome išlikusių karietų kelionės grafikų kopijų, rusiškai vadinamų „dorožnikais”, kur sužymėtas vežėjų atvykimo ir išvykimo laikas. Aptikome ir smuklės kainyną. Pavyzdžiui, degtinė vežėjui kainavo dvi kapeikas.
Karietos kainos priklausė nuo rango: kuo kilmingesnis esi žmogus, tuo geriau tavimi rūpinasi. Galėjo žmones vežti karietos, pakinkytos dviem, keturiais ar net šešiais arkliais. Kuo didesnis kinkinys, tuo greičiau rieda karieta.
Ramutė: Man pasirodė įdomi stočių paslauga – laiškų rašymas. Tais laikais daugelis kaimo žmonių buvo beraščiai, todėl jų žinias už mokestį užrašydavo raštininkas ir išsiųsdavo laišką.
Vytautas: Neretai šiuo keliu būdavo vežami kaliniai. Naktimis juos uždarydavo pašto stočių rūsio belangėse. Pinigus laikydavo irgi rūsyje, nes iš jo pabėgti ir į jį patekti būdavo sunkiausia.
– Kokios būklės radote šį pastatą?
Vytautas: Pastatas buvo avarinės būklės, teritorija apaugusi krūmais. Akmeninį kiemo grindinį radome paslėptą storo purvo ir velėnos sluoksniu. Iš esmės, likę tik tvirti pamatai ir beveik 200 metų atlaikiusios sienos. Buvusi šio statinio savininkė keitė stogą. Nesupuvusias jo gegnes galėjome panaudoti. Visa kitą kūrėme patys.
– Kiek autentikos įmanoma buvo atkurti?
Vytautas: Trūksta informacijos, kaip praeityje viskas čia atrodė. Išsikėlėme tikslą – nenukrypti nuo to, koks pastatas buvo bent pastaruosius 100 metų. Turim dvi nuotraukas, darytas XX a. pradžioje. Gilinomės į detales, kurias žinojome esant būdingomis to laiko statiniams: ornamentika ant fasado sienos kampų, stogo papuošimai, karnizai – stengėmės juos atkurti.
Stotis pradžioje buvo akmeninė, bet mes ją radome jau baltą, tokią ir palikom.
Grindinys išliko autentiškas. Mes tik vietomis perdėjome akmenis, išvalėme žemes ir kitas nuosėdas. Name palikome neuždengtą vieną akmenų sieną. Iki pusės kubinio metro dydžio rieduliai atrodo gana įspūdingai. Sunku net įsivaizduoti, kaip anuometinėmis priemonėmis žmonės tokius sugebėdavo užkelti vieną ant kito. Tvora – originali.
Tiesiant vandentiekio ir nuotekų vamzdynus kilo daug klausimų. Radome toli besidriekiančius pamatus: juose dar matėsi medinės kolonos, nudegusios, supuvusios. Matyt, ten buvo ratinė arba, kitaip sakant, karietų mechanikos centras, kur remontuodavo tuometines transporto priemones, laikė arklius, juos prižiūrėjo, kaustė.
Ramutė: Būtų smagu sužinoti tiksliai, kaip viskas čia atrodė praeityje. Žinome, kad šią pašto stotį projektavo čekų kilmės lenkų architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Tikimės, kažkur dar yra išlikę jo brėžiniai, ieškojome Kauno archyve, ten jų nėra. Gal Sankt Peterburge? Planuojame, pandemijai aprimus, ten keliauti ir pasižvalgyti archyvuose.
Vytautas: Vietovę bandėme tyrinėti metalo detektoriumi, bet čia – per daug istorijos, per daug žmonių praėjo. Po mumis – vien šiukšlės: detektorius pypsi nesustodamas. Visur, kur tik besi pirštu, – vinys, kamšteliai, įvairios nuolaužos. Radome visokių geležčių, karietų dalių, ratų, ašių, vieną pasagą, karietos spyną.
Labai tikėjausi, kad kasdami komunikacijas aptiksime anuometinės šiukšlinės vietą. Joje, ko gero, būtų lobynas: lėkščių, carinio krištolo, butelių visokių. Iš pasakojimų žinau, kad tokios šiukšlinės egzistavo.
– Arklio skulptūra, stovinti kiemo viduryje, čia buvo praeityje?
Vytautas: Ne. Toje vietoje anksčiau galėjo būti šulinys. Bent jau kitose išlikusiose stotyse jis būdavo panašioje vietoje. Mes čia įrengėme fontaną – tarsi šios vietos simbolį.
– Kiek laiko ši pašto stotis buvo nenaudojama iki jums čia atvykstant?
– Pašto stoties funkciją ši vieta atliko apie 50 metų. Vėliau, atsiradus siaurukui, arklių transportą išstūmė garvežys. Iš nuotraukų, darytų prieš 100 metų, matyti, kad jau tada nebebuvo ratinės. Kažkada čia buvusi Kelių direkcija, sovietmečiu – duonos kepykla. Kai mes čia atsikėlėme, ši vieta žmogaus nebuvo mačiusi vos 15 metų.
– Ar sunku rekonstruoti beveik 200 metų senumo statinį?
– Turbūt, būtų lengviau nugriauti ir pašto stotį statyti nuo nulio. Užtektų pasisamdyti architektą, kuris suprojektuotų, ir statybininkus, kurie lengvai išpildytų užsakymą pagal brėžinius. Dabar joks architektas nepasakys, kaip rekonstruoti sutrūnijusią, griūvančią sieną. Kapstaisi istoriniuose šaltiniuose, giliniesi į panašios paskirties senus pastatus, tada improvizuoti. Stengiesi, kad pastatas būdų patogus gyventi, bet ir jo dvasia kad išliktų.
Rengiant šildymo oras–oras sistemą reikėjo kaminėliui skylę išgręžti, tai gerą pusdienį statybininkai vargo, kol akmenį pragręžė. Stipriai keikėsi. Kiekviename krustelėjime – daug iššūkių, kuriuos iš anksto sunku numatyti.
Ramutė: Norėjome grindinio šildymo, bet čia išlietas betonas. Reiktų viską daužyti ir nežinia, kokios būtų pasekmės. Teko prisitaikyti, rinktis šildymo sprendimus, palankesnius pastatui.
– Dabar, kai tvarkymo darbai jau eina į pabaigą, ar apsisprendėte, ką darysite likusiose, dar neįrengtose patalpose?
Ramutė: 2018 m. užsukome į Anykščių rajono VVG pasidomėti projektais kaimiškoms vietovėms. VVG vadovas Jurijus Nikitinas mus labai svetingai sutiko, supažindino su rajono situacija, paaiškino: miestas orientuojasi į turizmą bei kultūrą.
Netrukus atsirado naujas VVG šaukimas verslo projektams teikti. Sąlygos – verslas turi būti susijęs su turizmu, įdarbinti du vietinius gyventojus – mums labai tiko. Šis projektas padėjo apsispręsti – norime kurti savo kavinę ir teikti nakvynės paslaugas.
Per mėnesį paruošiau projektą. Jurijus daug padėjo techniniais klausimais. Paraiška buvo patvirtinta. Dabar nebeturime kur trauktis – tapsime Staškūniškių verslininkais.
– Ar didelė VVG projekto parama?
Vytautas: Verslą būtume kūrę ir be projekto, tačiau VVG lėšos tapo dideliu ramsčiu mūsų idėjoms. Pavyzdžiui, savomis lėšomis nebūtume įstengę trinkelėmis klotos patogios mašinų aikštelės. Be to, nusipirkome šiuolaikišką, naują virtuvės įrangą, įsirengėme gerą, ekonomišką, ekologišką, ilgaamžišką šildymo sistemą ir pan.
– Kai pradėjote rekonstruoti šiuos paveldo pastatus, ar planavote viename jų gyventi?
Vytautas: Čia nėra paveldo pastatai, mes patys juos tokiais padarėme.
Gyventi čia plano nebuvo, planavome – bus kaip sodyba: atvažiuosim leisti savaitgalių, gal vėliau įkursime kažkokį verslą. Pradėjus restauruoti statinius, pamilome šią vietą.
Iš kiemo pusės labai gražu: nuokalnė, o nuo jos atsiveria labai tolimas vaizdas, žaliuojantys laukai, nedidelė beržais apaugusi „bebrinė”, horizonte matosi kaimyno arklių kaimenė.
Kai kurie stebisi, kaip galime gyventi taip arti kelio? Tačiau šiuolaikinės garsą izoliuojančios priemonės visiškai apsaugo nuo triukšmo.
Visa kita čia nuostabu. Komunikacijos buvo arti, net neprireikė kasti gręžinio, visiškai šalia ėjo miesto vandentiekio trasa, elektra irgi nebuvo toli. Susisiekimas iš čia be galo patogus, prireikus per valandą galiu atsidurti Kaune, Vilnius irgi netoli. Žodžiu, – tobulas vienkiemis.
Ramutė: Čia atsikėlę pamėgome Anykščius. Iki tol Anykščiuose gal tik porą kartų esu buvusi, su mokyklos ekskursija. Vytautas – irgi. Šiame rajone kraštovaizdis nuostabus: miškai, upės, kalvos. Mėgstame pasivaikščioti įvairiais pėsčiųjų maršrutais – Anykščiai turi keletą puikių vietų tokioms kelionėms.
– Ar gerai supratau: ši pašto stotis nebuvo įtraukta į paveldo objektų sąrašą?
Vytautas: Mums tai yra paveldo objektas.
Ramutė: Šią pašto stotį pardavinėjusiai brokeriai pirmas mūsų klausimas buvo: ar tai paveldo objektas?
Vytautas: Jeigu čia būtų uždėtas paveldo štampas, vargu ar būtume pirkę.
Ramutė: Sužinoję, kad šių pastatų neriboja jokie paveldosaugos saugikliai, supratome, kad daug ką galėsime čia padaryti.
Vytautas: Pagal paveldosaugos reikalavimus nepajėgtumėme šių pastatų atstatyti.
Ramutė: Remonto kaštai išauga trigubai, vien dėl to, kad privalai samdyti paveldo objektų atestaciją turinčią įmonę. Ši už darbus rašys kur kas didesnes sąskaitas, negu gerai dirbantis statybininkas be šio sertifikato. Plius, kiekvieną niuansą būtų privalu derinti su paveldosauga, tas kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Vytautas: Mūsų pašto pastatai nepriklauso paveldo objektų registrui, todėl susitvarkėme taip, kaip sugebėjome: išlaikėme autentišką pastato struktūrą bei nemažai smulkių detalių. Dabar stotis atrodo kaip paveldo objektas, kuris neša žinią apie čionykštę praeitį.
Labai panaši stotis yra Turžėnuose, bet ji įtraukta į paveldosaugos sąrašą, ten viskas griūna, pūva. Toje stotyje dar gyvena žmonės, tačiau neišgali restauruoti pagal reikalavimus, todėl nedaro nieko.
Ramutė: Buvom ten nuvažiavę. Išėjo moteriškės, klausia, gal norime pirkti? Sako: parduosime, jūs tik pirkit. Didelė bėda: stogas sutrūnijo, leidžia vandenį, o pagal paveldosaugos reikalavimus reikia dengti čerpėmis. Pinigų nėra. Taip žmonės ir gyvena. Kaimynai, to paties namo gyventojai, dar sovietmečiu, kol nebuvo pastatas saugomas, pasikeitė stogą į šiferį, pas juos jis bent nekiauras.
Vytautas: Neretai paveldosaugos štampas pražudo pastatą. Tokį restauruoti gali tik labai turtingi Lietuvos žmonės. Kiek tokių Lietuvoje yra?
Vien čia aplinkui priskaičiavome apie 20 dvarų ir kitų paveldosaugos objektų. Pavasarį, per pirmą karantiną, didelę jų dalį apvažiavome. Viskas griūva.
Nuimkit paveldą, atvažiuos žmogus ir suremontuos. Gal neatkurs tiksliai, kaip buvo senovėje, tačiau bent pastatas nesunyks, liks istorinis atminimas. Be to, atstatinėdami istorinę vietą daugelis iš principo stengsis laikytis autentikos – koks žmogus neturi svajonės gyventi istoriniame dvare?
Paulius Briedis
Vytauto ir Ramutės asmeninio archyvo nuotraukos