Rašydamas laisvalaikio temai, negalėjau nepaliesti žvejybos. Susisiekiau su keletu pažįstamų žvejų, domėjausi, ar sutiktų papasakoti apie žūklę Anykščių rajono vandens telkiniuose. Visi kaip susitarę ėmė siūlyti pokalbiui Jurgį Ladigą: jis – didelis žvejybos entuziastas, o apie Anykščių ežerus ir upes moka labai gražiai papasakoti. Rekomendacijos sudomino, todėl Jurgiui parašiau mesendžeryje. Gavau atsakymą: „Laiko neturiu daug, bet apie žvejybą pabandom… Ryt 17.30 val. – „Mandrų puodų“ terasoje. Tinka?“
– Sveikas, Jurgi. Truputį apie save, gerai? Žvejyba Tau yra laisvalaikis? Nuo ko?
– Gyvenu šalia Šventosios upės. Dirbu vadybininku didmeninės prekybos įmonėje, kuri verčiasi dviračiais bei jų dalimis. Įmonė veiklą vysto visose Baltijos šalyse, todėl darbe įtampos netrūksta, o namo neretai grįžtu nusikalęs. Žvejyba – geras būdas pabėgti nuo streso ir rūpesčių. Netgi pamėgau žvejoti vienas: galiu, susikoncentruoju į tai, kas vyksta aplinkui. Ne tik gamtą stebiu, bet ir į žuvies vaidmenį lengviau pavyksta įsijausti.
Jaučiu, kad manyje dar išlikęs genas pirmykščio žmogaus: norėdamas išgyventi jis vertėsi medžiokle ir gamtos gėrybių rankiojimu. Turbūt, todėl esu labai azartiškas. Žvejyba padeda man „pasotinti“ šiuos poreikius, iš jos namo grįžtu pailsėjęs ir geros nuotaikos.
– Žvejybai skiri daug laiko?
– Stengiuosi į žvejybą išsiruošti visada, kai tik turiu laisvo laiko, ir kai žmona Aistė yra geros nuotaikos. Turiu šeimą, tris vaikus, vyriausiam dar tik penkeri – laisvų vakarų nedaug. Bet mano žmona labai supratinga. Ji žino: jei Jurgis per dvi savaites nė karto nenuvažiuos žūklėn, tai vaikščios nukabinęs nosį.
– Ar žvejyba – brangus pomėgis?
– Gali būti ir brangus, gali ir ne. Jei nesi azartiškas ir mažai rūpinsiesi niuansais, tai nusipirkęs ritę su meškerę už 100 Eur sėkmingai žvejosi. Bet jei esi maniakas, žvejys-ligonis ir dar, neduok Dieve, dalyvauji varžybose, kur sutinki dar didesnius ligonius, na… prasideda penkiaženklės sumos. Gal ir ne vienu pirkimu, bet susideda. Vienai žvejybai arba, kaip sako entuziastai, sesijai, vien karpiui gali sušerti 100 Eur. Meškerių kainos irgi įvairios. Tikrai yra kur nuprotėti. Baisiausios sumos prasideda, kai imi pirkti katerius arba imi žvejoti jūrose… Čia nė lubų nebėra.
– O kaip Tu pats?
– Turbūt šiek tiek linkstu į tų, ligonių, kategoriją. Aš jau tikrai per gyvenimą penkiaženklę sumą esu išleidęs. Eurais.
– Bus įdomu pakalbėti apie Anykščius užkietėjusio žvejo akimis. Ar šis miestas, kraštas tinkamas tokiam pomėgiui?
– Anykščių kraštas – puiki vieta žvejybai: netrūksta įvairaus pobūdžio telkinių, lyginant, pavyzdžiui, su vidurio Lietuva. Turime Viešintų, Suosos, Mušėjaus, Nevėžos ežerus. Mažesnių ežeriukų pilna, yra tvenkinių. O jau Rubikiai vien ką reiškia! Šis ežeras – antras Lietuvoje pagal salų skaičių. Populiarus visoje Lietuvoje: jei tik koks savaitgalis, atvažiuok – pilna valčių, visi su echolotais. Na, jis toks, kaip pasakyt, „popsinis“ ežeras. Mes tai jaučiam net žuvies kiekiu. Rubikių ežere jau daug sunkiau žuvies pagauti nei prieš kokius 10 metų.
Tačiau man pats mieliausias telkinys – upė Šventoji. Nesu visai tikras anykštėnas. Mano tėvai – iš Anykščių, bet aš iki 23 metų gyvenau Vilniuje ir Kaune. Anykščiuose praleisdavau vasaras ir prie Šventosios mirkdavau kiekvieną dieną. Vien jos vardas ką reiškia… Kažkodėl žmonės ją šventa laikė. Ji yra srauni, vanduo skaidrus. Tuo negali pasigirti kiekviena upė: pavyzdžiui, Nemuno ar Neries vanduo drumstas. O Šventojoje vasarą viskas matosi kiaurai dugną.
– O žvejybai tai pliusas ar minusas?
– Tiesa, žvejybai tai gal ir minusas. Žuvis geriau mato, tada bijo žvejo, tačiau, iš kitos pusės, ir tu ją matai – vyksta įdomi kova.
– Aš, kupiškėnas, dažniausiai žvejodavau Kupiškio mariose ir iki atsikraustant į Anykščius net nelabai žinojau, ką reiškia žvejoti srauniame vandenyje.
– Jei išmoksti žvejoti upėje, tai ir ežere neturėsi problemų. Turi išmokti kontroliuoti meškerę srovėje. Svarbu geros vietos pasirinkimas. Tam reikia mokėti skaityti upę: matyti, koks jos dugnas, kur yra pagilėjimai. Pripratusieji žvejoti ežere dažniausiai ir upėje renkasi užutekius, kur lėta srovė. Tai klaida, nes tekančiame vandenyje žuvis dažnai stovi srovėje, prieš pagilėjimą – ten, kur vanduo neša maistą jai tiesiai į burną. Dar vienas upės skirtumas – didesnė žuvies įvairovė. Ežere žvejodamas baltą žuvį, ką gali pagauti? Kuoją, karšį, plakį. Lynas dar gali užkibti. Upėje daugiau netikėtumų, čia – šapalai, žiobriai, strepečiai kimba…
– Koks šiuo metu yra laikas žvejams?
– Mano akimis, dabar – pats gražiausias metas: gamta bunda, žuvys kyla į upes neršti. Tiesa, šiemet šaltas pavasaris, žuvys vėluoja į savo giminės pratęsimo kelionę – tai šiek tiek sujaukė ir mano planus. Vasarą žvejoju kiek mažiau, kitas mano pomėgis – dviračių sportas pasiima dalį mano laisvalaikio. Pavasarį norisi atsigriebti. O šiaip, žvejoju visą sezoną. Kiekvienas jų savaip įdomus. Skirtingais metų laikais žūklės vieta ir būdas keičiasi.
– Apibūdinkite sezoninę žvejybą Anykščiuose.
– Pavasario sezono žvejybos pradžia – balandis. Tada ima šilti vanduo, o žuvims pradeda rūpėti nerštas. Pirmiausia tai pasijaučia upėse, kur anykštėnai ir pradeda savo sezoną. Tuo metu, populiariausia žvejoti Šventojoje, ties Puntuku, Kavarsko tiltu bei Mikieriais. Taip pat Jaros upėje, Svėdasų link. Anykštėnai upėse gaudo šapalus, kuojas ir strepečius.
Balandžio 20 d. pasibaigė lydekų žvejybos draudimas. Toli sklinda legendos apie didžiuosius ponerštinius Rubikių lydžius, ten prasideda didelis sujudimas. Tačiau išrankūs žvejai plėšrūnus gaudo kur kam patinka: vieni – palei Šventąją, kiti po kitus ežerus išsibarsto.
Vasarą populiaru gaudyti karšius Rubikių ežere, iš salų. Tuo laikotarpiu geriausios salos būna kiauras savaites užimtos. Nėra šansų į jas papulti, nebent turi pažįstamą, kuris tave užleis po savęs. Žvejyba ten vyksta pamainomis, vieni išvyksta, kiti užima jų vietą. Pati geriausia sala – Varnagriotė, kur susirenka smagi žvejų bendruomenė, kuri ne tik žuvį traukia, bet ir vakarėlius organizuoja.
Daug kas vasarą mėgsta gaudyti lynus „Profkės“ baloj, Kvarco baloj, Leliūnų baloj… Taip vietiniai vadina Anykščių tvenkinius. Lynas – baikšti žuvis, jo gaudymas sėslesnis, reikalauja daug kantrybės, todėl mėgstamas patyrusių meškeriotojų.
Pastaruosius kelerius metus Šventojoje atsirado nauja manija: rudenį vėstant orams rinktis gaudyti lašišų ir šlakių. Šios tauriosios žuvys nuo Baltijos jūros 300–400 km atplaukia neršti iki pat Anykščių miesto. Seniau žuvis sustabdydavo Kavarsko užtvanka, tačiau įrengus žuvitakį, jos atkeliauja iki bažnyčios, o kai kas sako, kad dar toliau, nes pajėgia peršokti Anykščių užtvanką. Pačiame miesto centre upė skaidri, todėl galima stebėti neršto lizdavietes, kur metro ilgio 20 kg lašišos vandenyje vartosi. Tikrai įspūdingas vaizdas. Aišku, neršto metu jų gaudyti negalima, leidžiama nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. Šios žvejybos paprastai nesirenka mėgėjai, nes reikalinga geresnė įranga, kantrybė ir jūrinės žuvies gaudymo patirtis.
– Sunku pagauti lašišą?
– Įmanoma, bet reikia būti prakutusiam. Nėra tai mano sritis, lašišas esu žvejojęs kokius 20 kartų, per kuriuos pagavęs esu vos du laimikius po 10 kg. Tačiau tai buvo ekstremaliausios patirtys mano žvejo karjeroje. Jūrinė, lyginant su vietine žuvimi, nerealiai stipri. Pirma mano pagauta lašiša užkibo vos 10 m nuo manęs, o po 10 sekundžių ji jau plaukė kitame upės krante. Galynėjausi su ja apie 20 minučių, o ištraukęs laimikį supratau, kad esu nuėjęs maždaug puskilometrį paupiu. Buvo daug emocijų, adrenalinas stipriai sukilęs, net nepastebėjau, kaip tai nutiko.
– Spalio 15 d. lašišų sezonas griežtai užsidaro. Kas toliau?
– Taip. Nuo tada Šventosios upė žvejams uždaryta, negali su meškere net artintis prie upės. Prasideda prasti orai, vėjas, lietus – šalta. Nelabai malonu, ir žvejų pradeda mažėti. Lieka tik tikri fanatikai, pagrinde – spiningautojai, ieškantys plėšrūnų ešerių ir lydekų. Vandeniui vėstant žuvis traukiasi į gilumą. Mes tuo metu keliamės į Kauno arba Kupiškio marias.
– Kodėl į marias?
– Marios – buvusi upė, kurios vaga yra tapusi giliausia telkinio vieta. Atšalus orams į šias daubas ima spiestis didžiosios žuvys. Tai puikus laikas gaudyti starkius. Ši žuvis – mano mėgstamiausia. Prieš dvejus metus, Kūčių išvakarėse, Kupiškio mariose pagavau didžiausią savo gyvenime 5 kg starkį.
Žiemos pradžioje oras visiškai atšąla ir ateina nemaloniausias laikotarpis žvejybai. Pradedi kokius tris kartus per dieną tikrinti orus ir laukti, kada pasirodys pirmasis ledas. Vos prognozei ėmus pranašauti 3 l. šaltį nakties metu, feisbuke Anykščių žvejų bendruomenė ošia: „Jau lipsma…“ O ledas kaip nesirodo, taip nesirodo. Pirmo rimto telkinių užšalimo laukimas – labai azartiškas momentas.
Lipama ant ledo, kai jo storis pasiekia 4,5 cm. Eini – trakšt, trakšt kiekviename žingsnyje, eketę pasidarai ir matai, kad iš jos vanduo skvebiasi, bala didyn – ledas linksta po kojomis. Vis tiek lipa. Gali įsivaizduoti, kiek azartas užvaldo žmogų?
– Nėra taip, kad pirmą kartą užlipus ant ledo geriausiai kimba?
– Yra toks pasakymas, bet iš savo praktikos negalėčiau patvirtinti šio fenomeno. Lipa paprasčiausiai vedami azarto. Jei dar praėjusi žiema prasta buvo, vadinasi, ledo laukta seniai. Juk žiemos žvejyba visiškai kitokia, nei atvirame vandenyje.
– Kur ant ledo žvejoja anykštėnai?
– Senas žvejas maždaug žino, kurie ežerai pirmi pasidengia tuo, vadinkime, saugiu ledu. Paprastai tai būna Ažuožerių Ilgio ežeras, Kvarco bala, Pagojės tvenkinys ir „profkės“ karjeras. Gali lydeką ten sužvejoti, jei labai pasiseks. Tačiau, paprastai, nieko – apart pusės sprindžio ešeriuko – nepagausi. Nepaisant to, visi užkietėję žvejai lipa. Paskui užšala didesni ežerai, prasideda tikra poledinė žūklė. Žvejybos vietas renkamasi pagal pomėgius: mano mėgstamiausia vieta – Viešintų ežeras. Galiu ant jo visą žiemą sėdėti, nors kito ten varu nenuvarysi.
– Kuo Tau patinka šis ežeras?
– Turiu savo mėgstamą žiemos žūklės būdą: žvejoju dirbtiniais masalais, blizgėmis ir švytuoklėmis. O Viešintų ežeras Anykščių rajone tam palankiausias. Ten gan seklu, gausu plėšrūnų, be to, Viešintų ežero ešeriai yra pikti.
– Pikti?
– Norėdamas pagauti ešerį Rubikiuose, pasiimk avižėlę su uodo truklio lerva, virpink ją ir pagausi. O jei įkiši savo švytuoklę, tai nuo žvejų su avižėlėmis stipriai „pasikrausi malkų“. Viešintų ežere priešingai, ten ešeriai pikti, todėl ieško didesnio grobio.
Žmogus pagal savo charakterį prisitaiko, kuris žvejybos būdas jį labiau domina.
– Vadinasi, pagal žvejybos būdą galima ir žmogaus charakterį pažinti?
– Taip, greitai atsiskleidžia cholerikas ar melancholikas… Net tai, kaip vandenyje vedi masalą, priklauso nuo charakterio. Esu greitai užsidegantis, emocingas žmogus, tai kai kurio tipo voblerius man sudėtinga teisingai vynioti, nes darau tai per aštriai. Žvejyba – daugybė mažų niuansų.
– Dažnai dalyvaujate žvejų varžybose?
– Mieste yra klubas – „Anykščių žvejų lyga“, kuris pats neretai varžybas organizuoja. Esu aktyvus jo narys.
– Pakalbėkime apie žvejų klubą. Kokia jo veikla?
– Jame – apie 30 aktyvių narių, panašių kaip aš, tikrų azartinių žvejų.
Nuomojame du vandens telkinius: Ilgio ežerą ir Dabužių tvenkinį. Mes išduodame žvejybos leidimus šiuose telkiniuose, mainais rūpinamės jų įžuvinimu.
Bandome populiarinti sportinę žūklę: manome, jog taip prisidedame prie žvejų kultūros kėlimo, kuri Lietuvoje dar tik formuojasi. Nėra pagarbos laimikiui. Į žuvį žiūrima tik kaip į objektą parsinešti namo ir susigrūsti jį į šaldymo kamerą arba kaimynams išdalinti. Neįvertina, kad pagavus tris lydekas ir visas pasiėmus namo, kitą kartą jau gal bepagausi tiktai dvi, vėliau – dar mažiau. Neįsisavinama, kad kuo labiau saugosime žuvis, tuo didesnį žvejybos malonumą turėsime perspektyvoje.
O ką jau kalbėti apie pagarbą savo žuklavietei? Apie meškeriotojų pakrantėse paliekamus butelius, slėkų dėžutes ir cigarečių pakelius girdime dažnai. Šią kultūros spragą irgi svarbu taisyti.
Taigi, organizuojame renginius, kuriuose pabrėžiami kultūringos žvejybos aspektai. Normaliomis, nepandeminėmis sąlygomis, surengiame 5–6 varžybas per sezoną. Mažiausiai vieną organizuojame ant ledo. Rudenį darome spiningavimo iš valčių varžybas Rubikių ežere. Jos populiariausios, sutraukia apie 70 valčių, kiekvienoje po du žmones. Po šių varžybų linksmas vakarėlis persikelia į „Mandrus puodus“. Beje, du gastrobaro darbuotojai – žvejų klubo nariai.
Pavasarį–vasarą mūsų arkliukas – plūdinės žūklės varžybos. Jos vyksta nuo kranto: išskiriami tam tikri sektoriai su kiekvienam žvejui kuo vienodesnėmis sąlygomis. Dalyvauja 20–30 žvejų, reikia juos susodinti kas 10–15 metrų. Natūralūs ežerai tam netinka, jų krantai apaugę, užpelkėję, labai sunku rasti tinkamą atkarpą. Todėl geriausiai tinka tvenkiniai, kurių tiesus betoninis pylimas sukuria žvejams lygias sąlygas. Anykščiuose varžyboms puikiai tinka Dabužių, Pienionių, Leliūnų telkiniai.
– Daug dėmesio skiriate plūdinei žvejybai?
– Mūsų klubas linkęs į plūdę. Šią kryptį mums nubrėžė keli vyresni klubo nariai, kurie dar „anais laikais“ dalyvaudavo tokio tipo žūklės varžybose. Jie mus supažindino su plūdinės žvejybos niuansais, kurią labai pamėgome. Esame šio žvejybos būdo „mohikanai“ Lietuvoje, nedaug klubų rengia plūdinės meškerės varžybas, tačiau mums, „klubiokams“, jos prilipo. Aš pats labiau mėgstų tokią žvejybą nei dugninę, nes man patinka jausmas, kai matai neriančią plūdę, be to, žuvį geriau jaučiu traukdamas meškere be papildomo svorio valo gale.
– O kliaujantis plūde laimikis nesumažėja?
– Gal nelabai. Plūdine meškere gaudoma šiek tiek smulkesnė žuvis nei dugnine. Tačiau Pienionių tvenkinyje dugnine meškere gaudantį žveją pasodink šalia „plūdininko“, tai aš beveik garantuoju, kad pirmasis pagaus mažiau kilogramų. Plūdė labai palanki gaudyti greitai kimbančią, smulkesnę žuvį. Ar daugiau, ar didesnių – skonio reikalas.
– Ar Anykščiai žvejų kraštas?
– Kad Anykščiai būtų stiprus žvejų karštas, nepasakyčiau. Su pajūriu, aišku, net nelyginu, bet negalėtumėm gretintis ir su Ignalina ar Molėtais, kur aplink – vien ežerai. Tačiau Anykščiai turi gražių tradicijų, susijusių su žvejyba. Tarkime, savitus žuvų pavadinimus, kurių kiti Lietuvoje nesupranta. Sirtela – vietinis, nemigruojantis žiobris. Rainę anykštėnai vadina markelka. Jei senam anykštėnui pasakysi rainė, jis net nežinos, apie kokią žuvį tu kalbi. Srovinės aukšlės, gyvenančios upėse, čia vadinamos sasietkomis. Kažkokių gal kaiminysčių ta žuvis turėjusi, kad rusiškai pavadinta. Kruneliu anykštėnai vadina tokią, nelabai kokią, žuvį – plakį.
Pasitaiko, kad vietiniai žuvų pavadinimai labai pagelbėja per žūklės varžybas. Kartą, kai rungėmės, kuri komanda daugiau prižvejos ant Rubikių ežero ledo, vienas musiškių pradėjo saviškiams signalizuoti šaukdamas: kruneliai kimba! Mes supratome, kad tai plakis, per varžybas jų galima daug ir greitai pagauti, taip padidinant savo įskaitinių kilogramų kiekį. Šalia žvejoję kitų miestų varžovai nieko nesuprato.
Taigi žvejų krašto titulo gal ir negalime sau kabinti, bet meškeriotojas mūsų rajone gali praleisti tikrai ne vieną gražią popietę.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Jurgio Ladigos asmeninio archyvo nuotraukos