Anykščių gyventojus kvietėme pakalbėti apie rajono ar miesto objektus, kurie, jų nuomone, yra nepelnytai apleisti. Tai gali būti gamtiniai, kultūriniai, architektūros paveldo statiniai. Žodžiu, kategorijai gali būti priskiriama viskas, kas verta dėmesio ir, temainfo.lt skaitytojų nuomone, saugotina.
Kalbantis su anykštėnais ryškėja, kad problema dažnai matoma, ir ne lėšų ar jėgų trūkumas nepadeda jos išspręsti, o komunikacijos stoka. Ar užtektų entuziastų, savo įtraukiančiais pasakojimais skleidžiančių žinią apie Anykščių krašto lobyną? Paveldas nyksta be žmogaus, be jo prisiminimų, pastebėjimų, prisilietimų. Skatiname kalbėtis apie tai, kuo džiaugiatės, ką puoselėjate ar saugote, nes dėmesys inicijuoja veiklą.
Žilvinas Pranas Smalskas
Menininkas
Anykštos upės užtvanka Anykščiuose. Šiuo metu norima ją išardyti. Tokias mintis skatina upių išlaisvinimo bumas, prasidėjęs Europos Sąjungai numačius šiam procesui skirti lėšų. Bet jei Anykštos užtvanką atstačius moderniai, su žuvų taku, būtų galima atkurti seniau buvusią vandens saugyklą. Upėje pakiltų vandens lygis, prasiplėstų turizmo galimybės vandens maršrutu Rubikių ežeras–Anykšta–Šventoji. Virš užtvankos susidariusį ežerėlį būtų galima išnaudoti maudynėms, sportui, žuvivaisai, kultūriniams tikslams.
Saulius Rasalas
Svėdasų seniūnijos seniūnas
Manau, turime daug gražių vietų, kurios didelės priežiūros netgi nereikalauja, tačiau jas reikia tinkamai reprezentuoti. Pavyzdžiui, Barboros akmuo. Galbūt, jis netaps objektu, prie kurio kiaurus metus rinksis minios žmonių, bet pirmą įspūdį akmuo palieka neįprastą. Anykščiuose esant daugiau žymių akmenų papildomas egzempliorius įsipaišytų į bendrą kontekstą.
Kita labai jautri antropogeniniam poveikiui, tačiau labai įspūdinga vieta – Vildžiūnų atodanga. Kažkokiu būdu naktį miegantį žmogų atgabenęs ir pažadinęs šalia atodangos, galėtum lengvai apgauti, kad jis pateko į Norvegiją. Uolėtas, 90 l. upės šlaitas nepažįstamas lietuvio akiai. Nuostabiausia į šią gamtos struktūrą žvelgti iš valties, plaukiant Virintos upeliu.
Donaldas Vaičiūnas
Kūrybos žmogus, visuomenininkas
Nuo Inkūnų iki Budragaidžio
Labai mėgstu keliones baidarėmis. Anykščiuose šis poilsio būdas tampa vis populiaresnis. Gyvenu netoli Šventosios upės, matau nuolat plaukiančius būrius turistų. Tačiau klausimas: ką šie žmonės mato plaukdami upe? Kur sustoja, poilsiauja? Keliaujant Šventąja nemažai nuostabių Anykščių objektų galima aplankyti. Mano mėgstamiausias maršrutas upe – nuo Inkūnų iki Budragaidžio.
Inkūnų bažnyčia ir šaltinis
Nuostabus statinys, pasislėpęs Šimonių girios tankmėje, karą ir kitas negandas atlaikiusi medinė šventykla. Labiausiai žavi senovinė konstrukcija, spinduliuojanti ramybe. Medžio kvapas, ypač vasarą, kuomet viduje vėsu, nors lauke šilta. Užburia savo autentika.
Medinis objektas, kuris per Antrąjį pasaulinį karą išvengė priešo, simbolizuoja stiprybę. Aplink ošianti giria, o šalia tekanti upė Šventoji sustiprina Dievo namų įspūdį. Šalia bažnyčios trykšta ypač galingas savo energija, skoniu ir mineralais šaltinis, iš kurio privalu atsigerti, nusiprausti veidą, kojas bei sušlapinti plaukus prieš lankant bažnyčią.
Objektas lankomas retai, norint jį pasiekti gali tekti nemažai paklaidžioti miško takais, tačiau baidarę prisišvartavus prie Inkūnų beždžionių tilto, bažnyčia jau ranka pasiekiama.
Budragaidžio gamtinis rezervatas
Pavasarį, kada paukščiai sugrįžta, būtina apsilankyti Budragaidžio draustinyje. Draustinis, kaip ir Inkūnai, keliu pasiekiamas nelengvai. Išeitis – keliauti upe. Išlipus į krantą tektų nemažai žingsniuoti link Budragaidžio ežero, tačiau kelias medžių šakų tuneliais nuostabus. Braudamasis per kadagių giraitę gėriesi alsuojančia gyvybe, mistika ir paslaptingumu.
Gytis Kaminskas
Fotografas
Anykštėnai jau seniai labai gaili Vašuokėnų dvaro. Nuostabus klasicizmo ir baroko stiliaus pastatas, trūnija apleistas ir jau visiškai neprižiūrimas. Žiežumbrio ąžuolas krūmais apaugęs, jau tik pats save beprižiūri nuo užkerpėjimo. Ligoninės komplekso apleisti pastatai kelia liūdesį, ne dėl savo architektūrinės vertės, bet dėl nuostabios vietos, kuri galėtų būti išnaudota puikiems projektams. Anykštos užtvanka, bet, kiek girdėjau, jau sutarta dėl jos likimo.
Rimantas Vanagas
Rašytojas, poetas
Manau, jog didžiausia spraga paveldo srityje – Anykščiuose trūksta Krašto muziejaus pajėgų. Amžiną atilsį „Anykščių energetikos“ vadovas Alvydas Bitinas sukaupė turtingą elektrifikacijos kolekciją; seniai savo apdovanojimams ir eksponatams vietos prašo sportininkai – įvairiais laikotarpiais čia garsėjo imtynininkai, kartingistai ir kt.; daug eksponatų esama privačiose kolekcijose, pvz., tautodailininko R. Breskaus, A. Šajevičiaus, V. Bernatavičiaus ir dar viso pulko kitų.
Įdomiausia, kad net A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose esama dalykėlių, kuriuos tikrai būtų verta parodyti (pvz., Šeimyniškėlių piliakalnio iškasenas, ar vienuolės Ksaveros, gyvenusios Bolivijoje, dovanotą rinkinį etc). Net nejauku, kad vienas žymiausių lietuvių kalbos žinovų Konstantinas Sirvydas iki šiol nėra tinkamai pagerbtas. O kiek vietinių matė pasaulio anykštėnų meno kūrinius? Tai vos keletas pavyzdžių, užšokusių ant liežuvio. Trumpai tarus, entuziastingiems žmonėms tikrai yra kas veikti!
Jolanta Zabulytė
Mokslininkė menotyrininkė, dailės pedagogė
Sėdžiu savo pamiškėj ir kaifuoju. Man svarbiau idant Anykščiai savo tikrumą išlaikytų – senamiestį nesudarkytą, kuo mažiau euroremontų trinkelėmis be žalumos, kuo daugiau medžių ir jaukių žalių erdvių, savitų poilsio zonų.
Paulius Briedis