Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos 2008-ųjų abiturientai dalinasi informacija: „Leidykla „Baltos lankos“ išleido mūsų bendraklasio Dainiaus Vanago knygą!“ Šios žinios laukta. Vilniaus universitete baigęs kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro bei semiotikos magistro studijas Dainius liko Vilniuje, rašo didžiausiems šalies kultūros leidiniams, verčia ir redaguoja. Niekas ir nenustebo sužinojęs, kad jis pradėjo rašyti knygą.
Su Dainiumi Vanagu ir kalbėjome apie jo, rašytojo, debiutą.
– Mėgstantieji knygas turi tokį perspėjimą: „Nepasakok, bus neįdomu skaityti”. Vis dėlto apie ką romanas „Oderis”?
– Tai istorija apie vieną galimų ateities variantų. Veiksmo laikas – 2050-ieji. Fiktyvus miestas Oderis yra įsikūręs Vidurio Europoje. Pats žemynas šiek tiek pasikeitęs, lyginant jį su dabartine situacija: daugiau imigrantų, daugiau pabėgėlių iš ekonomiškai silpnesnių regionų. Europai darosi vis sunkiau susitvarkyti su milijonais naujų gyventojų, bet kiekvienas miestas, kiekviena šalis tvarkosi savaip. Oderis nusprendžia pasistatyti aukštą sieną ir leisti mieste gyventi tik tiems, kurie yra naudingi: dirba, moka mokesčius, prisideda prie gerovės kūrimo. Šis pasaulis šiek tiek atšiauresnis, pragmatiškesnis nei mūsiškis.
– Kodėl miesto pavadinimui pasirinktas Oderio vardas?
– Vienos dominuojančios reikšmės nėra. Oderis yra upė, tekanti ties Rytų ir Vakarų Europos riba – per Lenkiją, Čekiją, tarp Vokietijos ir Lenkijos sienų. Maždaug toje vietoje aš ir įsivaizduoju Oderio miestą – ties riba tarp pažangiausios Europos dalies ir kitos, nuolat ją besivejančios. Miestai rytų pusėje gali šiek tiek daugiau sau leisti, elgtis ekstravagantiškiau. Besivejantiems visada lemta daugiau eksperimentuoti, o tiems, kurie pirmauja, tereikia konservatyviai išlaikyti savo poziciją. Taip jau yra, kad Rytų Europa, nors ir gyvena geriau nei 80 proc. pasaulio gyventojų, vis tiek pavydi tiem likusiem 20 proc. jų pasaulio turtingųjų ir nuolat į juos lygiuojasi.
Kita Oderio reikšmė siejasi su anglišku žodžiu, reiškiančiu tvarką – „order“, – kuris skamba labai panašiai. Oderio miestas – labai disciplinuotas, palaikantis griežtą tvarką – tad šis sąskambis čia taip pat svarbus.
– Ar knygos idėja sutampa su Jūsų nuostatomis? Kada įmanomas progresas? Tik apsitvėrus siena?
– Ši knyga tiesiogiai neatspindi mano požiūrio į progresą ar etinių pažiūrų, tačiau tam tikrų sąsajų galima rasti. Progresą sieju su būtinybe priimti sprendimus greitai ir išradingai. Kartais jų pasekmės būna skaudžios ir sudėtingos, bet sprendimai vis tiek būna priimami, nes juos reikia priimti. Asmenys, lemiantys tokius dalykus, po kažkurio laiko būna išaukštinti arba pasmerkti, bet kol jie yra valdžioje, tol turi atsakomybę ir atlieka savo darbą. Kalbant trumpai, „Oderio“ idėja yra tokia: po 30 metų mūsų laukiančių rūpesčių kontekste gali tekti priimti sunkius sprendimus. Nemanau, kad siena ar panašūs griežti būdai bus teisingiausias kelias, bet kai kurios valstybės, miestai ar regionai tokius sprendimus galbūt priims. Ar jie bus teisingi, ar ne – jau kitas klausimas.
– Jūsų knyga – distopinis romanas. Tik valdomas pasaulis yra geras. Ar tikite tuo, ką rašote, ar kritikuojate tokią tendenciją?
– Klestėjimo sąlygomis, kai nėra globalių problemų, perteklinis valdymas veikiausiai nėra būtinas. Laimė teka savaime, su ja nereikia daug dirbti ir kažkaip jos konstruoti. Reikalai pakrypsta į kitą pusę, kai susiduriame su problemomis, kurių paskiri individai negali išspręsti savo jėgomis arba negali susitarti tarpusavyje, nes nuomonės yra pernelyg skirtingos. Mes visada siekiame to, kas yra geriausia mums patiems ir mūsų artimiesiems, todėl kartais primestas kontroliavimo mechanizmas atrodo kaip priimtinas kompromisas – galbūt ne pats smagiausias, bet efektyviausias sprendimas. Dabartinė pandemija puikiai iliustruoja situaciją: valstybės, kurios pasižymi didesne laisve ir demokratiškesniu biurokratiniu aparatu, tvarkosi daug sunkiau, lėčiau priima sprendimus dėl vakcinų, įvairių ribojimų, o valstybės, kurios turi didesnę galią savo žmonėms, aukoja tam tikras demokratines jų laisves, į problemas reaguoja greitai, labai griežtai, ne visai paisydamos savo žmonių asmeninių poreikių. Ir čia jau iškyla esminis klausimas: kuriai vertybei mes norime suteikti pirmenybę – ar žmonių laisvei, nepaisant to, kiek už tai reikės gyvybių paaukoti, ar problemos sprendimo efektyvumui, net kai tam tikrą laikotarpį ignoruojamos žmonių teisės.
– Knyga tarsi rašyta pandemijos laikotarpiui. Kaip numatėt, kad dabar yra tinkamas laikas išleisti tokią knygą? Gal net pats tinkamiausias?
– Pandemija ir šios knygos leidyba – tik sutapimas. Kūrinys buvo užbaigtas 2020-ųjų sausio–vasario mėnesiais. Tuo metu, kai prasidėjo pandemija, jau derinau reikalus su leidykla, tekstas buvo užbaigtas.
– Vadinasi, tiesa, kad rašytojai pramato ateitį?
– Matysim 2050-aisiais.
– Kaip rašėsi: kasdien, pagal grafiką, belaukiant mūzos? Per kiek laiko gimė „Oderis“?
– Visas procesas užtruko apie trejus metus. Žinoma, tai nereiškia, kad visą tą laiką rašiau. Buvo laikotarpių, kai nė neprisiliečiau prie to teksto. Bet rašiau ne įkvėpimo skatinamas: tiesiog išsikeldavau sau tam tikrus tikslus, nusistatydavau žodžių kiekį per dieną – dirbau pagal rutiną, stengiausi rašyti reguliariai.
– Kokia buvo santykių su leidyklomis istorija? Nenorėjo priimti romano, priėmė iš karto, kabinėjosi redaktorius, vėlavote atiduoti knygą?…
– Viskas vyko labai sklandžiai. Išsirinkau leidyklą „Baltos lankos“, nunešiau jiems knygą. Perskaitė ir sutiko ją išleisti. O intensyvaus darbo su redaktore norėjosi ir man pačiam. Aš jau ilgai gyvenau su „Oderio“ tekstu ir kai kurių jo trūkumų nebegalėjau įžvelgti, todėl reikėjo žvilgsnio iš šalies.
– Pandemijos laikotarpiu rašytojas neturi galimybės susitikti su skaitytoju. Kaip Jūs išgyvenate šią situaciją?
– Kadangi tai yra pirma – debiutinė – knyga, aš nelabai galiu palyginti šios situacijos su įprasta knygų pristatymo praktika. Tiksliai nė nežinau, ką aš prarandu. Kita vertus, visos knygos dabar pasirodo vienodai: be renginių, be išskirtinių pristatymų. Jei kažkas ir vyksta, tai tik kompiuterio ekrane. Tenka prisitaikyti.
– Rašytoja Undinė Radzevičiūtė yra sakiusi, kad parašiusi knygą, ją iš karto pamiršta. Ar tai įmanoma? Ar įmanoma atsiriboti nuo savo romano?
– Rašytojai Radzevičiūtei lengviau kalbėti – ji jau daug knygų išleido. Man turbūt nebus lengva tą padaryti. Pirmoji knyga ir joje esantis pasakojimas man vis dar atrodo svarbus – daug laiko jiems skirta. Veikiausiai „Oderį“ iš galvos išstums koks nors kitas didelis projektas: ar tai būtų antra knyga, ar koks kitas didelis lygiavertis darbas.
– O jau yra planų ir antrai knygai?
– Taip, yra. Pirma knyga – apie ateitį, antra – apie praeitį; pirma knyga – apie fiktyvų Oderį, antra – apie realų miestą. Kol kas tik tiek ir galiu pasakyti.
– Kur tik radau Jūsų pavardę, visur priekyje jau pridedamas žodis rašytojas. Kokią Jums pačiam reikšmę suteikia toks prierašas prie Jūsų pavardės?
– Dar nelabai save tapatinu su šiuo apibūdinimu, nelabai kreipiu į tai dėmesio. Dabar daugiausiai koncentruojuosi į knygos pasirodymą ir tai, kaip ji bus priimta: ar knyga atras savo skaitytoją, o jei taip – kokį įspūdį ji žmonėms paliks?
– Teko ieškoti atsakymo, kas yra rašytojas. Kaip Jūs manote, tai – profesija, pomėgis, prigimtis, įsipareigojimas visuomenei pramatyti ateitį?
– Man atrodo, kad tai tam tikra kūrybinė praktika, būdas išreikšti dalykus, kuriais gyveni. Jei nutinka, kad dalykai, kurie tau, kaip asmeniui, yra svarbūs, reikšmingi ir dar kažkaip sutampa su tuo, kas yra svarbu visuomenei, tai labai puiku. Jei nesutampa, – nieko blogo: turbūt ne tarnavimas visuomenei yra pirminė rašymo funkcija, o savo asmeninės kalbos susikūrimas. Kartais konvencinių būdų ir priemonių bendrauti su kitais neužtenka. Nebandai atspėti, kas yra svarbu kitiems, o tiesiog bandai rasti žmonių, kuriems svarbu tai, kas ir tau. Rašymas man yra praktika, kaip ir bet kuri kita – sportas, tapyba, stalo žaidimai ar kitos aistros.
– Išvardinote savo aistras?
– Kai kurias.
– Dar būdamas L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos gimnazistas „Kupiškio žiniose” rašėte apie Prezidento Valdo Adamkaus apsilankymą gimnazijoje. Kritikavote pastangas mokyklą kuo labiau „išblizginti“, o ne parodyti ją kasdienišką. Ar išsaugojote savo nuostatą – nesidemonstruoti?
– Čia yra dviašmenis kalavijas. Kartais mes labai kuklūs: stengiamės parodyti dalykus gražesnius nei jie yra iš tiesų, ir netgi tiems žmonėms, kurie, matydami realią situaciją, galėtų padėti, pagerinti reikalus. Jei tu tą problemą dar labiau maskuoji demonstruodamas, kad jos nėra, tai praleidi bene vienintelę galimybę kažką pakeisti. Nesu tikras, ar tas mano straipsnis buvo korektiškas ir gerai apgalvotas – tai buvo senokai.
– Bet jau tada parodėt savo poziciją, ir jau buvo panašu, kad būsit rašantis žmogus. Kas nuo pat mokyklos laikų skatino Jus rašyti?
– Tikriausiai čia reikėtų paminėti pačius pradmenis, t. y. skaitymą. Žmogus dažniausiai nori atkartoti tas praktikas, kurios teikia didžiausią malonumą. Būdavo knygų, kurios nepalikdavo man jokio poveikio, o buvo tokių, kurios stogą nuo galvos nuraudavo. Kai ilgą laiką nepavykdavo rasti tekstų, kurie man patiktų, tada bandydavau juos parašyti pats. Norėjosi sukurti panašiai veikiančius, panašaus intensyvumo tekstus.
– Po tokio Jūsų atsakymo skaitytojui bus įdomu sužinoti, kokie rašytojai Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Dar mokyklos laikais mane buvo apėmusi didžiulė Fiodoro Dostojevskio karštinė. Aš pradėjau nuo „Idioto“, tada leidausi į „Brolius Karamazovus“ ir visą šių romanų dialogo konstrukciją, intensyvią pasakojimo dinamiką, nuolatinius ginčus, aistras – ta kunkuliuojanti gyvenimo patirtis iš Dostojevskio knygų… Tai buvo pirmas milžinišką įtaką man padaręs rašytojas.
Kažkuriuo metu F. Dostojevskis pasidarė pernelyg intensyvus, ir perėjau į visiškai priešingą pusę – pradėjau vertinti taupumą ir šaltą sakinį. Tada atradau Francą Kafką ir jo ledinius, stingdančius tekstus. Virdžinijos Vulf „Švyturys“ buvo dar vienas etapas, sąmonės srauto atradimas, mąstymo lauko išplėtimas.
O dabar skaitymas yra tapęs nuolatiniu ieškojimu. Kartais net nebeskaitau knygų iki galo: gilinuosi į tai, kaip rašomi dialogai, kaip jungiamos pastraipos, kaip naudojami skyrybos ženklai. Tai išsiaiškinęs, aš padedu knygą į šalį. Paskutinė pakerėjusi knyga – Makso Frischo „Tarkim, aš Gantenbainas“. Labai patiko Kurto Voneguto „Čempionų pusryčiai“. Tokias knygas visada stengiuosi turėti savo lentynoje, kad kam nors paprašius rekomenduoti knygą, visada turėčiau kuo pasidalinti.
– Esate knygų kolekcionierius?
– Labai kuklus. Gana dažnai naudojuosi bibliotekos paslaugomis. Pirmiausia perskaitau knygą iš ten ir, jei patinka, nusiperku. Tada padedu ją į lentyną ir laikau kaip trofėjų.
– Ar daug žmonių jau skaitė „Oderį“. Tėvai skaitė?
– Ne, knyga dar nėra platinama. Ją skaitė tik redaktorė, leidėja ir visi kiti techniniai knygos leidybos proceso dalyviai. Galutiniu pavidalu neturiu jos net aš pats: ją gausiu tuo pačiu metu, kaip ir knygynai. Planuojama – kovo 30-ąją.
– Kūrėjai labai sunkiai išgyvena kritiką. Kaip Jūs ją priimat? O jei „Oderis“ skaitytojui nepatiks?
– Pagalvoju ir apie tokį scenarijų. Kita vertus, tai yra procesai, kurių aš nekontroliuoju. Kadangi su intensyvia kritika nesu susidūręs, negaliu tiksliai numatyti, kaip reaguosiu. Visada įdomu ir svarbu žinoti kritikos priežastis. Kartais knygose peikiami tie elementai, kurie asmeniškai man yra privalumas. Jei bus kritikuojami sprendimai, kuriuos aš padariau sąmoningai ir apgalvotai, man tai nebus labai svarbu – tiesiog paaiškėtų, kad nesutampa mano ir skaitytojo ar kritiko požiūris į tai, ką rašyti ir kaip rašyti.
– Kodėl fantastika?
– Mano knygoje fantastikos beveik nėra: nėra magijos, nėra „fantasy“ stiliaus elementų. Viskas, kas vyksta „Oderyje“, yra labai realu ir įmanoma po 30 metų. Toks ir buvo tikslas: sukurti kuo realistiškesnį pasakojimą, nors iš mūsų perspektyvos, žinoma, kai kurie knygos elementai vis dar atrodo sunkiai tikėtini. Tačiau ar ilgam? Knygoje minimos problemos gali atsirasti netolimoje ateityje. Tada, tikėtina, kils ir panašios diskusijos. Bet, kalbant apskritai apie rašymą, turiu polinkį į pasakojimą, pasižymintį neįprastomis vidinėmis taisyklėmis. Nesvarbu, ar tai būtų istorinis pasakojimas apie praeitį, apie dabartį ar ateitį, bet tam tikrų nerealumo bruožų juose vis tiek justi, jie išlaisvina tekstą nuo būtinybės kažką tiksliai atkartoti ar imituoti.
– „Oderyje“ yra realių žmonių prototipų?
– Ne, nėra. Patys personažai gana komplikuoti, pateikiami fragmentiškai. Tam yra priežasčių, bet jas sužinosite tik perskaitę knygą.
– Uždarumas, vienatvė – rašytojo įprasta būsena. Pripratote prie jos, šios būsenos, ar ją ugdotės?
– Tai priklauso nuo rašymo proceso – ar jis tądien sėkmingas, ar ne. Kai rašai kasdien ir jauti, kad šiandien tai darai prastai, vienatvė tampa visiškai beprasmiška: jauti, kad už ją negauni jokio atpildo. Prasto rašymo dienomis būna sunkiausia: tuomet negali rasti paaiškinimo, kodėl tu iš viso tai darai. Bet tomis dienomis, kai žinai, ką nori užrašyti, kai randi tinkamą būdą, kaip tai padaryti, vienatvės nejauti visiškai. Tada kaip tik atrodo, kad esi pilnas, kupinas gyvenimo, noro dalytis viskuo ir būti su žmonėmis. Tada vakarais, po rašymo valandų, kaip tik norisi eiti ir bendrauti – esi kupinas energijos. Tomis dienomis net nepagalvotum, kad rašymas kažkaip susijęs su vienatve. Priešingai: jis susijęs su socialumu, gyvenimu, patirčių turtingumu.
Kalbėjosi Rita Briedienė
D. Vanago asmeninio albumo nuotraukos