Tokių dviprasmiškų jausmų – didžiulio dėmesio ir tuo pačiu visiškos negalios padėti – neišgyveno rokiškėnai, ko gero, nė vienam kitam savo krašto paveldo objektui, kaip Krošinskių pilaitei.
Kai sulygins su žeme
Tyzenhauzų alėja eidamas į Rokiškio dvarą stabteli ir gėriesi dešinėje pusėje didvyriškai besilaikančia XIX a. pradžios alaus darykla. Neteko niekur skaityti, kodėl rokiškėnai šį pastatą vadina Krošinskių pilaite. Gal iš pagarbos, kad tai yra beveik neabejotinas senosios Krošinskių dvarvietės liudytojas, didingas savo grakštumu, mielas ir dėl to, kad žavisi juo ir savi, ir svečiai. Nuostabą keliantis objektas kartais net apžlibina: nepastebi įkritusio jo stogo, ištrupėjusių sienų – mintys pasiduoda iš šimtmečių glūdumos mus pasiekiančiai įtakai. To niekada nebepajausi, kai laikas pilaitę sulygins su žeme.
Jei – vis dėlto – įgriūtų stogas?
Vilties, kad Krošinskių pilaitė dar stovės ilgai, yra. Jei stogas atlaikė tokią gilią žiemą, tai statinys dar turi – nežinia kaip geriau ir sakyti – smarvės ar parako. Gal akmenys – kaip kaimynų, Palėvenės dominikonų, tvora – lipdyti į mūrą kiaušinio baltymo maišant?
Visgi Rokiškio krašto muziejaus laisvės kovų istorijos skyriaus vedėjas Valius Kazlauskas gal net fizinį skausmą jaučia dėl pilaitės likimo.
– Ar turite planą B? – kovo mėnesio Rokiškio rajono savivaldybės tarybos posėdyje jis klausė rajono mero Ramūno Godeliausko.
Kas būtų, jei stogas, vos vos besilaikantis – vis dėlto – įgriūtų?
Ir tik 2004-aisiais perduota muziejui
Daug atrasta ir ištyrinėta. Rokiškio muziejaus istoriko Giedriaus Kujelio ir archeologės Romos Songailaitės pateiktais duomenimis, XIX a. pabaigoje, miestą valdant grafams Pšezdzieckiams, vietoj alaus daryklos čia ėmė veikti lentpjūvė, vėliau – milo vėlykla, karšykla. Ilgus dešimtmečius statinys priklausė Rokiškio tarybiniam ūkiui, nuo 1962 m. – rajono Buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui – tuomet čia buvo akmens apdirbimo dirbtuvės.
Ir tik 2004 m. balandžio 29 d. teritorija su alaus daryklos pastatu perduota Krašto muziejui.
Už idėją – medalis
Suma – su milijono eurų paklaida. Kaip sakė meras R. Godeliauskas, 2–3 milijonai: Savivaldybė tokių lėšų neturi.
– Didžiausią problemą matau tame, kad iki šio laiko nėra suformuluota idėja ir vizija – kas ten turėtų būti? – sakė meras ir priminė, kad programų vien pastatų remontavimui nėra: reikia ir idėjos.
Pokštauja rokiškėnai: medalis tam, kas ją pasiūlys.
Tarybos narys, verslininkas Irmantas Tarvydis svarstė galimą verslo interesą į Krošinskių pilaitę: nepažeisdamas paveldo reikalavimų čia įsikurtų restoranas, nedidukas viešbutis. Iš Tyzenhauzų alėjos nusidriektų lenktas tiltas. Rokiškio muziejui labiausiai ir trūksta maitinimo įstaigos prie dvaro.
Tačiau Krošinskių pilaitė priklauso 16 dvaro pastatų ansambliui ir neprivatizuojama.
– Gal ir galima pilaitę nuomoti, bet investavus milijonus reikalinga grąža, – temainfo.lt sakė I. Tarvydis.
Apglėbta, kad net trupa
Lietuvos valstybė turėtų nusileisti ant žemės: apglėbti pilaitę ir laikyti taip stipriai, kad net trupa – kam to reikia? Buvusio dvaro teritorijoje yra suformuoti keturi sklypai. Vienas jų – muziejaus, kiti trys priklauso privatiems asmenims. Ir nieko.
Pilaitės langai užkalti – statinys šiek tiek užkonservuotas privačiomis iniciatyvomis. Ir kasinėjimai, pavadinti žvalgomaisiais tyrimais, buvo daromi muziejininkų, asociacijos „Tyzenhauzų paveldas“, pasitelkusios archeologę R. Songailaitę, pastangomis. Bereikia įsivaizduoti, kokį džiaugsmą išgyveno radusieji Krošinskių herbinį koklį su trišake žvakide, kaip teigia R. Songailaitė ir G. Kujelis, – pirmą muziejaus eksponatą, menantį Krošinskių laikus.
Kada nors bus pilaitės konferencija
Anot istoriko V. Kazlausko, kasinėjimu buvo atkreiptas visuomenės dėmesys – gelbėkim Krošinskių pilaitę! Dar labiau dėmesį atkreipia svečiai, sužavėti statiniu ir niekur nerandantys užrašo, kodėl jis griūva.
Meras sakė, tikrai bus pilaitei skirta konferencija, dėl pandemijos neįvykusi pernai. Bus pakviesta istorikų, archeologų, paminklosaugininkų. Reiktų ir verslininkų, dvarus atstačiusių, mokančių atgaivinti stogą raunančią senovę…
Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos