Žanas Šajevičius iš Anglijos į gimtuosius Anykščius grįžo prieš pusantrų metų. Šiame mieste jį pažįsta beveik visi: jis be galo komunikabilus, šmaikštus, visada linksmas – toks, su kuriuo smagu ir įdomu. Žaną dažnai pamatysi prie autobusiuko vairo. Šitaip jis padeda žmonėms atsikratyti senų daiktų, persikraustyti, nuvykti iš taško A į tašką B – už tai irgi daugelis jį mėgsta. Tačiau vaikino gyvenimas ne visada klojosi puikiai, jis neseniai atsistojo ant kojų, atsikratęs baisios, jo gyvenimą griovusios priklausomybės. Žanas sutiko savo istorija pasidalinti su temainfo.lt skaitytojais.
– Priklausomybė – labai skaudi gyvenimo patirtis. Kodėl ryžaisi apie savo patirtį prabilti viešai?
– Viešoje erdvėje dažnai matome kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, tačiau apie lošimų bėdas kalbama retai. Man atrodo keista, kad šia tema taip mažai kalbama. Praėjęs sudėtingą kelią jaučiu, kad turiu apie jį daug papasakoti, tikiuosi, kad kažkam ši informacija gali būti naudinga.
Kalbėti apie problemas nebijau, manau, viešumas bei atvirumas gydo. Žaisdamas atviromis kortomis gali susigrąžinti žmonių pasitikėjimą, atsikratyti slegiančių minčių.
– Buvai azartiškais lošėjas. Kaip susiformuoja priklausomybė lošimui? Ar daug laiko reikia praleisti prie žaidimų automatų, kad taptų sunku nuo jų atsitraukti?
– Amžinas klausimas: kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis? Potraukį žaidimams turėjau nuo mažens. Mano senelis buvo azartiškas žmogus. Galbūt, potraukį lošti paveldėjau iš jo?..
Anykščiuose pirmas lošimų aparatas atsirado įstaigoje ant upės, kur šiuo metu įsikūręs gastrobaras „Basi basi“. Kaip ši vieta vadinosi anuomet, negaliu sakyti. Mane labai intriguodavo draugų bei pažįstamų pasakojimai apie laimėtus pinigus, apie monetas, byrančias iš aparato. Tuo metu šiomis elektroninėmis žaidimų mašinomis galėjo žaisti kas tik nori, nebuvo griežtos kontrolės. Pirmą kartą laimės ratą išsukau būdamas 12 metų.
Manau, kad potraukis lošti neatsirado atėjus į kazino; šis potraukis buvo su manimi visada. Ar pradžioje aistrą žaisti galėjau kažkokiu būdu užgniaužti? Kas dabar gali pasakyti…
– Papasakok apie pačią pradžią? Kaip priklausomybė vystėsi?
– Mano tėvai buvo pasiturintys, todėl nuolat gaudavau dienpinigių. Nebūdavo tai dideli pinigai, bet vaikui tiek užtenka. Deja, turėdamas atliekamą monetą po pamokų ar treniruotės keliaudavau ne namo, o išbandyti sėkmės lošimuose.
Kažkoks yra keistas reiškinys: pradžioje visada sekasi laimėti. Tarsi lošimo automatai leistų tau pasidžiaugti sėkme, prie jos priprasti. Azartas kyla, norisi iš aparato „išmelžti” vis daugiau pinigų. Bet anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai ima nebesisekti.
– Kaip atrodo 12-mečio lošėjo „karjera”? Apie kokias pinigų sumas kalbame?
– Per dieną vidutiniškai pralošdavau apie 2–3 litus. Atrodo nedaug, bet tuo metu minimali alga buvo apie 200 litų. Trečdalį jos kažkam „padovanoti”, sakyčiau, – nemaži pinigai.
Pralošus būna gaila pinigų, skauda dėl kiekvieno išmesto cento. Bet nuoskauda greit praeina, ima kilti noras „atsilošti”.
Pradėjau save apgaudinėti tradicinėmis lošėjo strategijomis: prieš mane žaidė daug žmonių, jie pralošė, vadinasi, dabar aparatas duos (laimėti); šiandien pralošiau daug pinigų, reiškia, jau greit ims sektis; statysiu daugiau ir dažniau – atsilošiu greičiau…
Netrukus dienpinigių pasidarė maža, ėmiau kraustyti tėvų kišenes. Žinoma, tai ilgai netrunka, tėvai greit pastebi, kad dingsta pinigai, ima elgtis atsargiai. Pradėjau skolintis iš draugų. Pralošęs savo pinigus, iš draugų bei klasiokų pasiskolindavau neva atsilošti. Greitai dingdavo ir svetimi pinigai. Ėmiau meluoti, išsisukinėti, apgaudinėti, vengti žmonių, kuriems esu skolingas. Pradėjo rastis žmonių ratas, kurie tavęs nemėgsta.
– Kodėl visos šios problemos netampa apsisprendimu mesti lošimus?
– Gyvenime būna visokių etapų: užklupus sunkumams lošti nustoji, betgi niekada nežinai, koks nutikimas tave sugrąžins į lošimo namus. Buvo vienas įvykis, labai sustiprinęs priklausomybę lošti. Buvusiame kino teatre „Šilelis“ buvo lošimo aparatų salė. Kartą ten žaisdamas atradau, kaip apgauti aparatą. Tai buvo žaidimo gamintojų pražiūrėta klaida, leidusi nuolatos padvigubinti savo pinigus. Man buvo šešiolika. Laimėdavau tiek pinigų, kad nežinodavau, ką su jais daryti. Tėvams pasipasakoti, žinoma, negalėjau, jie tuoj pat viską būtų uždraudę. Brangių daiktų – dviračio ar kompiuterio – pirkti negalėjau, nes artimiesiems tuoj kiltų klausimas, iš kur gaunu pinigų. Kai jų turi daug ir negali išleisti, ką su jais darai? Aišku, investuoji. Aš investavau… į lošimus.
Aukso puodas ištuštėjo staiga. Lošimų savininkas ėmė mane stebėti, pradėjo man neleisti žaisti. Pradžioje gudravau: žaisdavau tik tada, kai jo nėra, o kai jis ateina, aš išeinu. Net įsigudrinau susidraugauti su kazino darbuotoju: jam duodavau savo laimėjimo dalį, kad pasakytų, kada savininko nėra, ir man saugu ateiti; jis paskambindavo, pranešdavo, kada vadovas išvažiuodavo, grįš šiandien ar nebegrįš. Kurį laiką šios gudrybės veikė, todėl laimėjimais galėjau džiaugtis dar pakankamai ilgai. Kai ši vieta užsidarė, aš, deja, jau buvau ligonis – azartinis ligonis.
– Ar tuomet jau suvokei, kad tampi priklausomu nuo lošimų?
– Kai baigiau mokyklą, jau buvau išbandęs visas lošimo platformas: žaidimus su draugais, lošimo aparatus ir lažybas internete. Tačiau pradėjus gyventi ant savo pečių, kai pinigus teko užsidirbti pačiam, lošti nebeturėjau iš ko, ir beveik metus neužsiėmiau jokiais žaidimais. Nesvarsčiau, ar esu priklausomas. Gal būtų viskas gerai pasibaigę, bet mano kelyje pasimaišė turtingas ir labai azartiškas žmogelis. Jis duodavo man 100–150 litų vakarui, kad jį nuvežčiau į kazino ir, palaukęs kol jis loš, gers ir linksminsis, parvežčiau namo. Tuo metu Lietuvoje buvo leidžiami tik lošimų aparatai, todėl važiuodavome toli, į kažkokį nelegalų kazino. Dabar net baisu pagalvoti, kokie žmonės ten rinkdavosi, matėsi, kad rimti dėdės, turintys labai daug pinigų. Žaidimas vykdavo milžiniškomis sumomis – statymai siekė dešimtis tūkstančių. Nenuobodžiavau ir aš: tas žmogelis man duodavo kelis šimtus, kuriuos galėdavau pralošti be jokios sąžinės graužaties: atėjo – išėjo. Žaisdavau neturėdamas tikslo laimėti, spaudinėdavau aparatų klavišus, viena akimi stebėdamas, kas vyksta pagrindinėje salėje. Mačiau pinigų sumas, kurios buvo laimimos vakaro metu. Didžiausias matytas laimėjimas siekė šešis šimtus tūkstančių. Kas po kiek pralošdavo, man kažkodėl nebuvo įdomu.
Kažkurią dieną nusprendžiau: pinigus, kuriuos gaudavau laikui praleisti, pasilikti sau, neva, pralošiau. Į krūvą dėjau ir gautuosius už pavėžėjimą. Pradėjo taupytis, kol galiausiai turėjau apvalią sumelę šlamančiųjų.
– Negi vėl investavai?..
– Atgijo azartas. Tarsi savaime atėjo laikas išbandyti sėkmę pačiam. Nuvažiavau į kazino, mane ten jau žinojo, šiltai priėmė. Pradžioje puikiai sekėsi, laimėjau tiek pinigų, kiek niekada anksčiau savo gyvenime nebuvau turėjęs. Pradėjau ten lankytis dažniau. Tačiau vieną dieną „korta nepakrito“, ir vėjais paleidau visus savo pinigus – absoliučiai viską, ką turėjau. Kišenės tuščios, banko sąskaitoje – nuliai, skolos, nemokėtos sąskaitos… Ką daryti? Nemačiau kitos išeitie – reikia atsilošti.
Tada prasidėjo didžiosios mano gyvenimo problemos. Vėl ėmiau skolintis ir daug didesnėmis sumomis nei vaikystėje. Pas vieną – 1 000 litų, pas kitą – 3 000, pas trečią – dar kažkiek. Žmonėms žadi, kad pinigus grąžinsi labai greitai – už valandos ar dviejų. Eini lošti ir kažkur giliai supranti, kad tikrai nelaimėsi. Būna, žinoma, sėkmingų dienų. Tada atiduodi labiausiai erzinančias skolas ir vėl eini lošti, nes šiuo metu tau sekasi. Vėl skoliniesi iš kitų: dėl naujos skolos kol kas ramu, greitu metu nereikės jos grąžinti…
– Juk blaivus protas išlieka. Kas neleidžia sustoti?
– Lošimas lygiai tokia pat priklausomybė, kokią sukelia narkotikai. Tau yra ant visko nusispjaut. Tu gali žmogui pasakyti absoliučiai bet ką, kad tik jis tau duotų pinigų. Labai tikiesi, kad šiandien pavyks bent kiek savo algos atsilošti, susimokėsi mokesčius. Nuo minties, kad laimėjus atiduosi skolas ir dar užsidirbsi truputį sau, užverda kraujas. Mintis apie sėkmę yra labai bjauri, įtaigi, jos negali atsikratyti…
– Ar nepabusdavo sąžinė dėl nuolatinio melavimo?
– Ilgai neužtrunka, ir žmonės pradeda tave „laužti“ dėl skolų. Buvo tokių, kurie man paskolino ilgą laiką taupytus pinigus, kiti atiduodavo dalį savo mažos algos, tikėdamasi greitai atgauti. Meluoti imi be perstojo: žaidi žmonių emocijomis, bandai sužadinti jų gailestį, pasakoji nebūtas istorijas apie netektį šeimoje, apie eismo įvykius, dėl kurių nukentėjai finansiškai, prikuri įvairiausių tave „užklupusių“ bėdų. Netgi pripažįsti savo bėdą – esi prasilošėlis ir kaip dabar sunku, bet jei palauktų, atiduočiau su kaupu. Vienu metu netgi susidariau melagysčių sąrašą, kad prisiminčiau, kuriam ką pasakojau…
– Ir niekada nepakliuvai į bėdą?
– Skolintojų sąraše – anksčiau ar vėliau – atsiranda žmonių, kurie pinigų ima reikalauti čia ir dabar. Jie nuolat beldžiasi į tavo duris, ima grasinti, net šautuvą prie smilkinio teko pajusti.
Nebuvo kur dėtis, turėjau bėgti į užsienį. Išvykau į Angliją.
– Ištrūkęs iš Anykščių padėjai stotis ant kojų?
– Kai bėgi nuo problemų, jos kažkodėl nedingsta. Skolos neišgaravo. Toliau persekiojo ir potraukis lošti.
Atvykęs į Angliją apsigyvenau mažame miestelyje prie jūros. Lošimų automatų nebuvo, žmonių nepažinojau. Gyvenau tvarkingai. Užklupo neįveikiamas namų ilgesys. Po metų grįžau į Lietuvą, kaipmat užpuolė senos skolos. Vėl išvykau turėdamas tikslą kuo greičiau jas grąžinti. Vėl klimpau į lošimus.
Kai esi priklausomas, sakytum, visas pasaulis prieš tave nusistato ir stumia bedugnės link. Seni bičiuliai tavimi nepasitiki, tu jau visiems nesąmonių prisišnekėjęs. Tavo draugų rate – lošėjai, sukčiai ir apgavikai. Užpuola depresija, baimė. Ateitis tampa kažkuo nebesuvokiamu: nemoki nuomos, atsainiai vertini darbą, nepagalvoji, kad liksi gatvėje svetimoje šalyje, kad į Lietuvą grįžti negali – tau bus baigta. Padėtis be išeities.
– Ar neatsiranda jausmas, kad tu niekam nebereikalingas?
– Tikriausiai, tokioje situacijoje daugelis žmonių tampa valkatomis arba netgi nusižudo. Man pačiam yra tekę draugą iš kilpos ištraukti. Vieną dieną su juo leidome eilinį vakarą kazino. Man tuo metu sekėsi, laimėjau šiek tiek pinigų, o jis labai daug pralošė. Tą vakarą liūdnai atsisveikinęs, jis nukeliavo savais keliais. Kitą dieną vėl ketinau eiti lošti – juk turėjau pinigų. Užsuku pas draugą pasiteirauti, ar jis eis kartu. Mes dažnai vienas pas kitą užeidavome, todėl nesibeldžiau. Žengiant pro duris išgirdau kaip nukrenta kėdė. Įpuoliau į jo kambarį, jis jau kabėjo ant virvės. Nepasimečiau, puoliau jį gelbėti, nupjoviau virvę. Istorija nesibaigė tragiškai. Paskui daug kalbėjom. Jis nesakė, kad nebenori gyventi, jis sakė nebeturįs gyvenimo: pralošė šeimą, namus, gerą darbą. Prisipažino, kad mėšle yra paskendęs iki tiek, kad iki gyvenimo galo neišsikrapštys. Išsikalbėjo, pagerėjo. Bent jau tuo momentu. Tačiau vėliau mūsų keliai išsiskyrė, nežinau kaip jam sekasi dabar.
– Gal tai buvo paskutinis lašas? Nusprendei nebelošti?
– Paskutinių lašų arba signalų, kad reikia nustoti lankytis kazino, buvo daug. Anglijoje irgi paskendau lošimuose, skolinausi milžiniškas sumas. Vienu metu mano skola siekė 80 tūkst. svarų. Turbūt visus išsisukinėjimus, kokius žmonės sugalvojo pabėgti nuo skolų, aš išmėginau, tačiau niekas manęs nesustabdė, kol nepasiekiau visiško dugno.
– Klausantis tavo pasakojimo suprantu, kad visišką neviltį turėjai išgyventi dažnai. Ką turi galvoje kalbėdamas apie visišką dugną?
– Visiškas dugnas pasiekiamas tada, kai dingsta visos galimybės: nuo problemų nebėra kur bėgti, pinigų lošti nebeturi, pasiskolinti nebegali. Gyvenime nebėra kur trauktis, lieka tik dvi galimybės virvė arba atsispirti ir kažkokiu būdu kapanotis.
Man tai buvo akimirka, kai atėjo mano buto šeimininkas ir pasakė: „Arba pradedi mokėti nuomą, arba sorry.“ Aš pinigų neturėjau, darbą buvau praradęs, tuoj neteksiu namų, į Lietuvą grįžti negaliu…
– Ir kas tada?
– Negaliu pasakyti kodėl, bet net būdamas nepavydėtinose situacijose turėdavau viltį, kad išsikapstysiu. Šis, neaišku iš kur esantis tikėjimas, mane palaikė.
– Kaip sugebėjai „kapanotis“?
– Prireikė dešimt metų. Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis. Susiradau darbelį, pradėjau gauti atlyginimą. Tačiau kas iš to? Tik gaunu pinigų, tą pačią dieną prisistato buto šeimininkas ir grasina – arba moki, arba – į gatvę. Už durų – kiti skolų išmušinėtojai. Nuolat turi spręsti: šį mėnesį mokėsi nuomą ar žmonėms, kurie tau nuolat „koją laužia“. Niekam neįdomu, ar tu jau pradėjai naują etapą, ar dar nepradėjai. Laikai, kai žmonės tavimi pasitikėjo ir klausėsi, seniai praėjo. Gauni menką pinigėlį, ir prisistato visi: rėkia ant tavęs, net į snukį važiuoja retsykiais. Būdavo, daro namie kratą, ieško pinigų, tempia į mašiną, veža iki bankomato, prašo įrodyti, kad kortelė tikrai tuščia. Ko gero, nebuvo nė vieno pažįstamo, kuriam aš nebuvau skolingas.
Tada prasidėjo didžioji depresija, visos susikaupusios problemos pradėjo ant galvos griūti vienu metu. Pamiršau, ką reiškia šypsotis, kas yra džiaugsmas, malonumą, kurį patiri, kai kažkas tau būna geras, tave prisimena švenčių progomis, padovanoja dovaną. Eidavau miegoti su keista mintimi, kad ryte gal nenubusiu, nes vis tiek neištversiu dar vienos pragariškos dienos.
– Gerai, kad neatsirado kitų priklausomybių…
– Atsirado. Vieną priklausomybę ėmiau dengi kita: griebiausi „bonkos“. Atidirbęs sunkią dieną gerdavau iki žemės graibymo – taip kovojau, kad nebekiltų mintis eiti iš namų. Nuoširdžiai sakau: aš nesupratau, kad lendu dar į vieną duobę. Pro trijų mėnesių sveikata nebeleido gerti. Atsigavau ir vėl pradėjau lošti. Tik šį kartą neilgai, žinojau, kad tiesiog nebegaliu.
Pradėjau vengti žmonių, užsidariau savyje, neidavau į renginius, nešvęsdavau švenčių, draugų ar net savo paties gimtadieniai man nebeegzistavo. Mane ėmė kamuoti begalinis noras – kuo greičiau grąžinti skolas. Tapau be galo taupus, pirkau tik maistą, mokėjau nuomą. Gyvenau „narve“, mano kambariuke tilpo viengulė lova, iki jos galo eidavau pasisukęs šonu. Jokios spintelės ar spintos nebuvo, kojų gale stovėjo kėdė rūbams pasidėti. Dirbdavau po 12–16 valandų. Turėjau tai du, tai tris darbus. Kai tau belieka kelios valandos poilsiui, prioritetu tampa miegas. Manau, jog tada vis mažiau kamavo mintys apie lošimą.
– Šis didelis savęs ribojimas padėjo atsitiesti?
– Ne. Ilgai taip tempti nugalėjau. Sumažinau tempą ir vėl pratrūkau. Silpnumo akimirką, pamenu, sėdžiu parke ir žliumbiu. Tiksliau, raudu kruvinomis ašaromis. Nebuvo žalio supratimo, kaip gyventi toliau. Priėjo žmogelis, britas. Kaip jiems būdinga, paklausė, kas man yra. Papasakojau jam, kas man nutiko. Jis man sako „You are f*** stupid.“ Na, esi visiškas durnius. Net atsainiai pasakė. Man tai kažkodėl buvo smūgis: maniau, nori mane paguosti, o jis… Baisiai supykau, bet sugebėjau paklausti, ką jis turi omeny. Tas vyras man pasakė labai paprastą, bet vis dėlto auksinį dalyką. „Nereikia nervintis, spręsk bėdą. Kam lieti ašaras dėl to, kas įvyko, juk nebepakeisi. Dabar viskas gerai, esi sveikas, niekas tavęs nemuša. O ir bėdas spręsk po vieną, ne visas iš karto.“ Man jo žodžiai padėjo atsiginti depresijos. Ėmiau mokytis spręsti tos dienos, kurią gyvenu, problemas. Pradėjau nebesigręžioti į praeitį, kol vieną dieną pajutau, jog gyvenu nebesibaimindamas to, kas nutiks ateityje.
– Kaip keitėsi kasdienybė, gyvenimas?
– Iš savo pažįstamų rato, išmečiau visus draugus, kurie bent menkiausiai mane skatino užsiimti lošimais. Pakeičiau darbą, gyvenamą vietą. Prisiminiau dar vieną savo seną aistrą – žvejybą. Tikrai buvau ją pamiršęs.
Stengiausi džiaugtis kiekviena diena: laisvalaikiu žvejojau, eidavau pasivaikščioti po parką, pradėjau sportuoti. Nuolat ir labai stengiausi norą lošti kompensuoti kažkuo kitu. Tačiau nebeleidau vienai veiklai paimti viršaus; esu įsitikinęs, kad net nekaltas užsiėmimas gali tapti dar viena priklausomybe. Keisdavau pomėgius. Pavyzdžiui, pradėjau žaisti tenisą, nors visą gyvenimą jo nekenčiau. Atsirado knygų skaitymas, serialai, paukščių šėrimas prie kanalo, nemokami muziejai. Net į operą buvau nuėjęs. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Londone yra tiek daug nemokamų muziejų, ten kasdien gali rasti kokį nors nemokamą kultūrinį renginį.
– Ir praėjo noras lošti?
– Noras lošti niekada nedingo. Tačiau nutiko keistas dalykas, pakeitęs mano santykį su kazino. „Youtube“ ėmiau žiūrėti vaizdelius, kuriais dalinosi profesionalūs lošėjai. Jie nuolat akcentuoja, kad niekada neloškite daugiau, negu galite sau leisti. Matydavau, kaip profesionalai nuolat pralošia tūkstantines sumas. Net nevalingai į galvą ėmė lysti mintis – neapsimoka. Pradėjau suprasti, kad šie žmonės pajamas gauna iš kitur, tie pinigai, kuriuos jie pralošia, jiems nėra skausmingi. Man irgi nederėjo manyti, kad lošimas gali tapti pagrindiniu pinigų šaltiniu.
– Ar neskaudina tie, kurie vis dėlto abejoja tavimi?
– Ne. Tik pats privalai mokytis niekada neprarasti budrumo. Tarkim turi atliekamų 20 eurų vakarui praleisti. Tai tik juos tą vakarą ir pasiimi. Turi nuolat kalti sau į galvą: tavo mėnesio pajamos yra tokios, tavo išlaidos – tokios, laisvų pinigų turi tik tiek ir nedaugiau.
Sąmoningumas svarbu visose gyvenimo srityse, ne tik lošiant. Mus nuolat gali kažkas įtraukti, apgauti, būtina mokytis pasikliauti sveiku protu. Pasitaikydavo silpnumo akimirkų, ir aš eidavau į kazino. Bet jau pralošdavau tik tiek, kiek tuo metu galiu, – nebegrimzdau gilyn.
Tačiau nuolat reikia išlikti blaiviam, linija tarp lošėjo ir priklausomo lošėjo labai plonytė, o pastebėti, kad jau turi problemą, labai sunku. Retas bet kokią priklausomybę turintis žmogus tai pastebi.
– Ir galiausiai ateina diena, kai atiduodi paskutinį skolingą pinigą…
– Ir tą pačią akimirką pajutau, ką reiškia būti laisvu. Gali drąsiai eiti gatve, sveikintis su žmonėmis, užsukti į parduotuvę ir nebijoti, kad ten prie tavęs kažkas prikibs ir reikalaus pinigų. Pasitaikydavo, kad sutikdavau tuos, kuriems kažkada buvau skolingas, jie kandžiai kažką mesteli, bet manęs tai nebejaudina, žinojau, kad aš esu švarus, kad jie nieko iš manęs nebegali reikalauti.
– Ką patartum žmogui, kuris bando stotis ant kojų? Koks yra pirmas žingsnis?
– Net ir praėjęs visą šią peklą konkretaus atsakymo neturiu. Žmonės nuolat ieško stebuklingo patarimo, kuris padėtų jiems išspręsti problemas, bet kiekvienas eina savo keliu ir patarimų nepaiso. Registruojasi į anoniminių priklausomybių centrą ir tikisi, kad viskas išsispręs. Arba bando užsikoduoti ir laukia nušvitimo. Šie metodai padeda tik dalinai. Mano grįžimas į normalias vėžes truko dešimt metų, o faktorių, kurie man padėjo kapstytis, buvo labai daug. Gerai žinau tik vieną dalyką: be didelių pastangų nepavyks atsitokėti.
Nors vis dėlto vieną patarimą turiu. Jei jau supratote, kad esate priklausomi, net jeigu manote, kad susitvarkysit su bėda patys, netylėkit – šnekėkitės apie savo situaciją su draugais ar giminėmis. Pripažinti savo bėdą nėra gėda, reikia didžiuotis, kad turite noro bei valios keistis. Kuo daugiau žmonių žinos apie tavo būklę, tuo daugiau pagalbos gali sulaukti. Žmonių, kuriems pavyksta išsikapanoti iš gilios duobės, nėra daug, nes tai reikalauja milžiniškų pastangų. Tad kiekviena ištiesta pagalbos ranka yra aukso vertės.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Žano Šajevičiaus archyvo nuotraukos