Su Roku Puinausku kalbėjomės apie jo, 17-mečio, netradicinį hobį – paukštininkystę. Vaikinas vardino įvairias fazanų, žąsų, vištų bei ančių rūšis, minėjo problemas, su kuriomis susiduria augindamas paukščius, kalbėjo ir apie tai, kaip šią veiklą tenka derinti su mokykla.
– Susipažinkime. Papasakok apie save.
– Man 17 metų, mokausi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, gyvenu Naujuosiuose Elmininkuose – 5 km nuo Anykščių. Laisvalaikiu mėgstu sportuoti, fotografuoti, leisti laiką su draugais, tačiau didžiausią džiaugsmą teikia pomėgis auginti paukščius.
– Paukščių auginimas – labai neįprastas pomėgis 17-mečiui gimnazistui… Kaip jis gimė?
– Naminiais paukščiais domiuosi nuo mažens. Kai buvau 7–8 metų, močiutė atidavė gaidį ir tris vištas. Tai pirmi mano augintiniai. Daug laiko praleidau iš arti juos stebėdamas, sekiau, ką jie veikia, kaip bendrauja, grožėjausi margomis jų plunksnomis. Auginau juos mažame mediniame namelyje, šalia namų, lesindavau grūdais, ieškodavau jiems sliekų. Taip ir prisirišau prie jų.
– Tačiau keturių paukščių buvo negana?
– Kelerius metus auginau tik paprastas dedekles, bet pas kaimyną matydavau lakstančius Bantaminius Kochinchinus– tai vištų rūšis, panaši į įprastas, bet jos gerokai mažesnės. Tie maži plunksnų kamuoliukai mane sužavėjo: paprašiau kaimyno, ir jis man atidavė vištelę su dviem viščiukais.
Vėliau norai augo, įsireikė laukinių paukščių. Mano kieme apsigyveno auksiniai, o vėliau ir sidabriniai bei mėlynieji ausytieji fazanai.
Norėjau vis įvairesnių ir gražesniu paukščių, ėmiau ieškoti jų internete. Taip įsigijau šilkaplunksnes vištas. Jos pas mane atkeliavo iš Panevėžio rajone, Paįstryje, įsikūrusio Aušros ir Irmanto Švedarauskų ūkio.
Šiuo metu mano tėvų sodyboje galima išgirsti kudakuojančius didžiuosius bramus, ayamas cemanius, didžiuosius viandotus ir kitas vištų rūšis; klykaujančius povus bei rėkaujančias mandarinines, karolinines, Ruano antis. Šį pavasarį apsigyveno Aylesbury ančiukų. Priskaičiavus jauniklius šiuo metu turiu apie 200 paukščių.
Anksčiau bandžiau auginti ir Cholmogorų ir Tulūzos žąsis, bet supratau, kad šiems paukščiams reikia didelių ganymosi plotų, vešlių pievų. Neturėdamas tokių sąlygų žąsis pardaviau, tačiau tikiuosi, kad šie paukščiai į mūsų sodybą dar sugrįš.
– Tavo išvardintos paukščių veislės daugeliui gali būti negirdėtos, net neįsivaizduojamos…
– Balandiniai bramai – stambūs, išdidūs, dideli paukščiai, kojos apaugusios plunksnomis. Kai kurie ūkininkai juos augina mėsai, bet vištų yra didelis perėjimo instinktas; deda kreminės spalvos kiaušinius. Šie paukščiai yra ilgo brendimo: atsimenu, reikėjo ilgai laukti, kol jie užaugo ir atsiskleidė visu savo grožiu.
Ayam cemani – vidutinio dydžio vištos. Šie paukščiai tikri angliukai, jų plunksnos, oda, kaulai, snapas, skiauterė, mėsa yra juodos spalvos. Deda šviesiai kreminės spalvos kiaušinius.
Panašios į Ayam cemani yra ir šilkaplunksnės, tik vienos šviesios o kitos tamsios iki pat šaknų.
Bantaminiai Kochinchinai išliko favoritai, nes buvo pirmi mano veisliniai paukščiai. Labai jaukūs, draugiški, primenantys mažą kamuoliuką plunksnuotomis kojytėmis. Tai lapinės formos skiautere pasipuošę gyvūnėliai. Šios vištos labai gerai peri ir prižiūri jauniklius, deda šviesios spalvos kiaušinius.
Didieji viandotai – stambūs, tvirto sudėjimo paukščiai rožės formos skiautere. Vištos deda kreminės spalvos kiaušinius.
Auksiniai fazanai labai spalvoti, tarsi papūgėlės ilgomis uodegomis, auksiniu viršugalviu bei nugara. Sidabriniai fazanai visai kitokie: juodai balti, primena vištą, tik uodega ilga. Abi rūšys baikščios.
Mėlynieji ausytieji fazanai pilki, irgi primena višteles. Pastebimi raudonais ratilais aplink akis ir gražiomis uodegėlėmis. Šie paukščiai labai draugiški, noriai lesa iš rankų.
Povai paprasti, gražūs pažiūrėti, be galo baikštūs ir nedraugiški.
Mandarininės antys bijo žmonių: kai įeini į voljerą, jos ima blaškytis. Patinėliai atrodo labai įdomiai: be galo spalvoti, šalmą primenančiomis galvomis. O, pavyzdžiui, Ruano – atvirkščiai: labai draugiškos, leidžiasi glostomos. Šių ančių išvaizda mums labai įprasta, jos panašios į mūsiškes upių anteles.
Visi paukščiai išsiskiria tiek savo išvaizda, tiek charakteriu.
– Tai didelis būrys paukščių. Ar nepritrūksta laiko?
– Priežiūros tikrai reikia nemažai, vieniems paukščiams daugiau kitiems mažiau – priklauso nuo rūšies ir veislės. Reikia lesinti, įpilti gerti, kartais skanumynu palepinti, valyti, vis atnaujinti voljerus.
– Kas yra paukščių skanumynai?
– Įvairūs gyvi pašarai – didžiojo milčiaus (juodvabalio) lervos, sliekai, netgi gyvulinės kilmės mėsa – virtos odelės bei kepenėlės. Paukščiai noriai lesa varškę bei duoną.
– Kurio paukščio kiaušiniai skaniausi?
– Renkame Ruano ančių rūšies kiaušinius, bet dabar juos perinu, noriu turėti didesnį pulką šių paukščių. Lietuvoje tik keli augintojai jų turi. Tačiau valgymui daugiau naudojame vištų kiaušinius, o ančių geriau tinka kepiniams.
– Tokią paukščių įvairovę, turbūt, nelengva buvo surinkti?
– Yra susikūrusi feisbuko paukščių augintojų bendruomenė, ten dalinamės informacija. Kai yra galimybė, perinimui kiaušinius perku Lietuvoje, tačiau kartais prireikia siųstis iš kitų šalių – taip išvengiu kraujomaišos. Facebook ir mesendžerio pagalba su kolegomis tariamės, planuojame keliones, teko paukščius gabentis iš Lenkijos bei Vengrijos.
– Kuo pavojinga paukščių kraujomaiša?
– Tam, kad tos pačios veislės augintiniai būtų stipresni bei sumažėtų apsigimimų tikimybė, reikia poruoti skirtingų augintojų patinus ir pateles. Dėl to paukščių tenka žvalgytis įvairiose vietose.
– Paukščių pirkimas, lesinimas, voljerų statyba – visa tai kainuoja. Ar nepritrūksta finansų?
– Šiek tiek pavyksta užsidirbti pardavus kiaušinių, ypač kaimiškų vištų, nes jos gerai deda, nereikalauja didelės pašarų įvairovės. Be to, pavyksta prisidurti iš veislinių paukščių perinimo ir pardavimo. Skelbimus talpinu į feisbuko grupes ir į savo paukščiu puslapį: https://www.facebook.com/Dekoratyviniai-Kiemo-Pauk%C5%A1%C4%8Diai-331288197721498/?eid=ARBOLKzhK6i8a8-T71e7-FL91s_BPvw3sx60d_DGmKlzr9vntiNt2KzjT5o4W2VHcjIpf9CE1jIpDN3Z
Tačiau šio pomėgio verslu tikrai negalėčiau pavadinti. Paukščiai kainuoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Pašarai, vitaminai, vaistai atsieina nemažus pinigus. Suskaičiavus visas išlaidas lieku, geriausiu atveju, prie nulio.
– Galbūt pasitaiko, kad paukščiai pabėga ar įsisuka koks plėšrūnas?
– Oi, būna visko. Bet tik kartą buvo pabėgęs karališkasis fazanas. Daugiau jo taip ir nemačiau, tikiuosi, dabar jis laimingai gyvena laisvėje.
Pasitaiko ligų. Liūdniausia, kai netenki tų paukščių, prie kurių jau prisirišai, kurie tau buvo mėgstamiausi. Kartais net užpuola noras viską mesti, parduoti paukščius. Tačiau šis pomėgis man labai brangus, jau yra daug įdarbio, nemažai žinių sukaupta – viską mesti būtų kvaila. Todėl susitaikau su netektimi ir imuosi priemonių, kad nesėkmė nepasikartotų.
Kai iškyla kokia nors problema, pradedi domėtis ir ieškoti, kaip ją išspręsti: skaitai straipsnius, konsultuojiesi su veterinaru be kitais paukščių augintojais. Perku reikiamus vaistus, kurie padeda kovoti su liga, juos pilu į girdyklas arba tiesiai paukščiams į gerkle švirkštu. Kiekvienas atvejis turi savitą sprendimo būdą.
Dar vieną, asmeninę problemą pabrėžčiau: tai – šeimos kelionės. Kai norime kažkur keliauti visi kartu ir ilgesniam laikui, sunku rasti, kas galėtų prižiūrėti mano ūkį.
– Tai kaip sprendi šią problemą?
– Lieku namuose.
– Kaip savo hobį suderini su mokykla?
– Spėju. Keliuosi anksčiau, apie 6.30 val. Apeinu, apžiūriu, ar paukščiams nieko netrūksta. Tada ruošiuosi į mokyklą. Dieną vėl apeinu, patikrinu, ar viskas tvarkoje. Vakarą tenka skirti voljerams išvalyti, sutvarkyti.
Stengiuosi viską prižiūrėti pats. Tėtis padeda, kai reikia naują voljerą sukonstruoti.
– Ką ketini studijuoti baigęs gimnaziją?
– Kol kas nesu apsisprendęs. Tačiau dabartinis pomėgis, prasidėjęs vaikystėje, vis dar nuoširdžiai mane džiugina. Paukščiai labai mane domina, todėl tikiuosi, kad ir ateityje išliks galimybė šią veiklą puoselėti.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Roko Puinausko nuotraukos