Kartais ir vienas žmogus kuria visuomenę, ją formuoja, jai padeda gyventi, jos gyvenimą daro gražesnį, įdomesnį, labiau pažįstamą. Toks, mano nuomone, yra Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius – biologas, Traupio sodo įkūrėjas. Šįkart su juo ir kalbėjomės apie jo aistrą – sodininkystę, apie pavasario darbus, jo sodo įdomybes. Jis atskleidė tris paslaptis pradedančiam sodininkui. Dalinimasis patarimais – irgi visuomenės statyba.
– Kaip Jūs pasitinkate pavasarį, ko peržiem labiausiai pasiilgote?
– Man, kaip ir kiekvienam sodininkui, žiema – nemėgstamiausias metų laikas. Nuo lapkričio mėnesio imu laukti pavasario.
Žiema kasmet atneša naujų iššūkių: šiais metais ji nulankstė medžius, išlaužė šakas, nušaldė keletą jaunų sodinukų.
– Daug nuostolių?
– Daugeliui augalų ši žiema buvo gera. Temperatūra sode porą kartų nukrito iki 28 laipsnių šalčio, bet tuo metu žemę dengė storas sniego sluoksnis ir kaip „kaldra“ šildė augalus. Netgi žemė neįšalo. Taigi kas žiemojo žemėje ar ant jos paviršiaus, puikiai atlaikė šaltuką. Tačiau kai kurie ne mūsų klimato augalai, kurių viršūnės styrojo išlindusios iš pusnies, stipriai nukentėjo. Mačiau, amerikinės sekvojos viršūnę šaltis pakando, vargiai atsigauna.
– Kainuoja, darbo įdėta sodinant, prižiūrint. Labai gaila?
– Žinoma, gaila. Nieko nepadarysi. Kaip sakau, taip vykdau natūralią introdukciją – bandymo būdu atrandu, kurie augalai Lietuvoje perspektyvūs. Mūsų šalies klimatas šyla, augmenija keičiasi, bet akivaizdu – pas mus auginti sekvojas ar mamutmedžius dar per anksti. Nors Klaipėdoje gal jau peržiemoja.
– Planuodamas įsibėgėjančio pavasario darbus vedate užrašus, braižote planus ar viską darote natūraliai naudodamasis biologijos žiniomis, sudėliotomis galvoje?
– Kai pažįsti augalus, daugelį planų diktuoja jų ritmas: vienus augalus reikia sėti rudenį, kažką daiginti ant palangės žiemą, kitus svarbu sodinti vos nutirpus sniegui, anksti pavasarį. Peržvelgi sėklas ir žinai, ką turi daryti. Dažniausiai mano darbus diktuoja gamtos pulsas, tačiau šį bei tą žymiuosi, kad išvengčiau painiavos.
Kompiuteryje kruopščiai vedu Traupio sode augančių augalų sąrašą. Įsivaizduokite: yra 11 ar 12 tūkstančių skirtingų medžių, krūmų, gėlių bei žolių pavadinimų – šią įvairovę reikia suvaldyti. Sukūriau mini duomenų bazę, kurioje pasižymiu lotynišką augalo pavadinimą, jo sodinimo datą; jeigu dar yra kažkas svarbaus, brūkšteliu pastabų skiltyje. Šiame sąraše galima rasti ne tik dabar sode esančius, bet ir seniau čia bandžiusius prigyti, tačiau nunykusius augalus.
Kitas svarbus darbas, kurį darau kompiuteryje, – fiksuoti pastebėjimus, atradimus, blogąsias ir gerąsias patirtis. Sodo užrašai ne tik padeda mokytis iš klaidų, bet ir nugula į straipsnius, kurie galiausiai virsta knygomis. Šiais metais kaip tik turėtų pasirodyti dvi knygos.
– Apie augalus?
– Viena knyga šiems laikams labai aktuali – apie imunitetą stiprinančius augalus, antra įprasta – apie gamtos pasaulį.
– Ar šių metų sodo darbų planai tokie pat?
– Sėklas visada užsisakau rudenį; dažniausiai – iš Jungtinių valstijų, Britanijos, Vokietijos internetinių sėklų katalogų. Prioritetą teikiu retiems, neįprastiems, mažai pažįstamiems augalams. Šiam sezonui užsisakau nemažai tokių, kurių Lietuvoje dar niekas nebandė auginti. Pavyzdžiui, pagaliau pavyko gauti seniai ieškoto kiniško krieno – vasabi – sėklų, kiniškų paprikų, kurių aštrumo skalė yra pusantro milijono kartų didesnė už Jalapeno pipirų. Daug turiu ilgos vegetacijos augalų, todėl juos reikia daiginti ant palangės.
Dar vienas šių metų eksperimentas – kiauliauogės. Tai bulvinių šeimai priskiriamas augalas – pasėjau keletą rūšių. Kiek man teko girdėti, Lietuvoje šio augalo dar niekas nėra auginęs, todėl žinių apie jo priežiūrą mažai. Tai iš Andų kalnų kilusi maistui tinkama uoga, kurios krūmelis primena kitą mums gerai pažįstamą bulvinių šeimos atstovą – pomidorą. Tad naują rūšį bandysiu auginti panašiai: daiginu ant palangės, o vėliau persodinsiu į šiltnamį. Jei viskas bus tvarkoje, kiaulauogės užaugs ir duos derlių – bus mūsų šalyje išbandyta nauja kultūra.
– Kaip pavyksta rasti mūsų kraštams neįprastų augalų?
– Paieškos vyksta įvairiai. Vasabio sėklų bandžiau ieškoti japoniškose bei kiniškose svetainėse, tačiau šie puslapiai informaciją pateikia anglų arba tų šalių kalbomis – pastarosios nėra mano stiprioji pusė. Amerikos bei Europos sėklų kataloguose pateikiamas ir lotyniškas augalo pavadinimas, juos aš žinau, todėl man paprasčiau. Neturiu daug laiko praleisti prie katalogų, todėl džiaugiuosi, kad japonišką vasabi man pavyko aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų tinklapyje.
Be galo daug augalų esu jau išbandęs. Pavyzdžiui, pas mane auga 150 česnako rūšių, bet pernai viename Britanijos kataloge aptikau 25 naujienas, kurios jau šį pavasarį papildys Traupio „Čipolinų“ kolekciją.
Taip paieška ir vyksta: jei kažkas mane nustebina ir turiu galimybę užsisakyti, tą ir darau. Man įdomu tai, kas nauja, ko nebuvau matęs arba kažkada turėjau, patiko, bet praradau.
Mano mėgstamiausi katalogai: samenhaus.de; organicseeds.top; tradewindsfruit.com.
– Ar Lietuvoje yra sėklų katalogų, kurie Jus domintų?
– Kartais užmetu akį į Nojaus sėklų puslapį. Tačiau tai, kas parduodama Lietuvoje, kaip paprastai, viską jau turiu.
– Anksčiau botanikos sodų tikslas būdavo surinkti ir vienoje vietoje demonstruoti turtingą pasaulio augalų įvairovę. Šiais laikais pagrindiniu uždaviniu tampa tą įvairovę išsaugoti. Ar Traupio sodas turi gamtosauginių tikslų?
– Kai mokiausi biologijos, man paskaitas vedė gerb. profesorė Elena Šapokienė. Ji nuolat sakydavo: „Negali išsaugoti to, ko nepažįsti.“ Ir tikrai: kaip tu ginsi nuo išnykimo gėlę, jei net nežinai, kaip ji atrodo?
Kai daugiau nei prieš 30 metų pradėjau kurti Traupio sodą, mano pirmą kolekciją sudarė nykstantys augalai. Juos parsivežiau iš E. Šapokienės botanikos kolekcijos, augusios Vilniaus pedagoginio instituto Tamašiavos bazėje, prie Aukštadvario. Dabar Traupyje yra per 100 į Raudonąją knygą įrašytų augalų.
Kadangi buvau mokytojas, man visada buvo svarbi edukacinė pusė. Todėl, puoselėdamas Traupio sodą, aš mažiau laiko skiriu formuoti estetiniam vaizdui, o daugiau – kurti tinkamas sąlygas augalų bei gyvūnų įvairovei skleistis. Traupyje pamatysi supiltų kalvų, iškastų balų, išvirtusių medžių, kelmų, pūvančios medienos ir kitų dalykų, kurie čia yra ne tam, kad puoštų, o kad taptų namais gausybei augalų, vabzdžių, grybų, paukščių bei žinduolių.
Vakaruose tokių sodų mada atėjo tada, kai didžioji dalis natūralios gamtos jau buvo sunaikinta. Mes tokios gamtos dar turime nemažai, bet kasdien ji nyksta. Be to, besidominčių augmenija žmonių mažėja. Jaunimas jau nebeskiria rugio nuo kviečio, ką jau kalbėti apie laukinius augalus, todėl edukacinė botanikos sodo paskirtis tampa vis svarbesnė.
– Kas mokosi Jūsų sode?
– Į Traupio sodą iš didžiųjų Lietuvos universitetų važiuoja studentai, norintys pažinti retus augalus, apie kuriuos skaitė knygose, girdėjo paskaitose.
Vienoje gamtinėje vietoje rasti tokią augmenijos įvairovę, kokia yra Traupyje, – labai maža tikimybė. Į Raudonąją knygą įrašyti augalai išsibarstę po visą Lietuvą: vieni auga tik pajūryje, kiti – Rytų Lietuvoje, treti – pelkėse ir pan.
Pavyzdžiui, mano sode auga paparčių šeimos augalas miškinis spyglainis, kurio Lietuvos miškuose aptiktas tik vienas egzempliorius. Linkiu sėkmės mėginant jį surasti natūralioje aplinkoje! Tačiau studentui, pamačiusiam šį augalą botanikos sode, didesnė tikimybė jį atpažinti miške. Bent jau žinos, ko ieškoti.
Kita svarbi gamtosauginė botanikos sodo funkcija – repatriacija. Traupio sode jau kone piktžole yra tapęs blizgantysis snaputis. Šis augalas Lietuvoje randamas tik vienoje vietoje – Neringos apylinkėse. Čia įvykus gaisrui ar dėl kitų priežasčių snapučiui išnykus, augalą iš Traupyje surinktų sėklų būtų galima nuvežti ir bandyti jį atkurti jo natūralioje augavietėje.
Kol kas Lietuvoje tokių dalykų dar neprisireikė, bet esant dabartinei ekologinei situacijai smagu žinoti, kad blizgantysis snaputis turi planą B.
– Jau paminėjote keletą labai retų Traupio sodo augalų. Kokie, Jūsų nuomone, vertingiausi?
– Labai sunku apskaičiuoti augalo vertę. Jei kalbėtume apie jo kainą, dažniausiai ji priklauso nuo augalo retumo. Teko susipažinti su vienu Latvijos kolekcininku, kuris už vieną kroko svogūniuką prašė 600 eurų. Nago dydžio augalo svogūnėlis tiek ir vertas, nes jo niekur kitur negali gauti. Latvis kroką atrado kažkur Irano arba Turkijos kalnuose, pasidaugino ir – va, prašau, koks biznis. Tokių brangių augalų Traupyje kol kas, deja, nėra.
Tačiau įdomių augalų sode netrūksta. Augalas gali būti vertingas ne tik dėl retumo, bet ir dėl savo istorijos ar biologijos. Pavyzdžiui, Traupio sode auga viduramžių laikais legendomis apipinta mandragora. Tai nėra išvaizdus augalas, sodo puošmena jis nebus, bet įdomios yra jo šaknys, kurios primena žmogiuko figūrą. Viduramžiais augalas buvo laikomas stebuklingu, už jį žmonės paklodavo dideles sumas auksinių, darė iš jo amuletus, naudojo apsiginti nuo piktų dvasių. Šiais laikais ši žolė labiau žinoma iš Hario Poterio knygų, kuriose apie jį pasakojama kaip apie ginklą, galintį atkerėti žmogų, paverstą į akmenį. Kai žinai šią augalo istoriją, jis pasidaro labai įdomus. Berlyno botanikos sode ši žolė uždengta metaline tvora, kad koks Hario Poterio fanatikas jos neišrautų.
Traupio sode pavyko apgyvendinti klevo rūšį, kuri įrašyta į Pasaulio raudonąją knygą. Šis medis natūraliai auga tik mažyčiame plotelyje kažkur Kinijoje. Taigi augalo vertė priklauso nuo to, kokiu kampu į jį pažiūrėsime.
– Gamtoje, kur yra didelė augalų įvairovė, atsiranda ir gyvūnų gausa. Kas apsigyveno Jūsų sukurtame botanikos sode?
– Visu pirmą, tai – turistai. Vasara dirbant sode kartais tenka slapstytis nuo žmonių, nes visiems pasakodamas apie sodą, nespėju darbų nudirbti.
Tačiau ir kitokie svečiai Traupio sode laikosi. Pernai ėmiausi sudaryti botanikos sodo būtybių sąrašą. Fotografuoju viską, kas čia gyvena. Per vieną vasarą surinkau virš tūkstančio skirtingų organizmų – paukščių, vabalų, grybų…
Esu nufotografavęs labai retų Lietuvos vorų ir vabalų. Taip jau gamtoje yra: žali plotai labai greitai uzurpuojami. Kuo įvairesnis sode augalinis maistas, tuo daugiau valgytojų čia atsiras.
Kartais aptinku Traupio gyventojų, kurie nežinau, kokiu būdu čia pateko. Pavyzdžiui, prieš 10 metų sode išlindo skujinė musmirė, kurios gimtinė – pietinė Prancūzija. Patiko jai pas mus, kasmet matau ją, išdygusią, tačiau kaip ji čia atvyko, negaliu pasakyti.
– Daug pasakojate apie Traupio sodo egzotinius, ne mūsų klimato, augalus. Kaip sukurti tinkamas sąlygas, kad augalas prigytų svetimoje aplinkoje?
– Dažniausiai dviračio išradinėti nereikia – labai daug jau yra ištyrinėta ir aprašyta. Svarbu žinoti augalo biologiją: vienam reikia rūgščios, kitam – kalkingos žemės, vienam – pavėsio, kitam – saulės atokaitos, vienam – daugiau drėgmės, kitam beveik nereikia vandens. Svarbu, atsižvelgiant į šias savybes, parinkti arba sukuri augalui tinkamiausią vietą. Dėl šios priežasties Traupio sode esu supylęs tūkstančius kubinių metrų žemės, iš kurios formuoju alpinariumus. Šių dirbtinių kalvelių pagalba galima mažame plote sukurti skirtingas ekologines sąlygas.
– Pakalbėkime apie daržo kultūras. Ar po sodo darbų lieka laiko morkai užsiauginti?
– Daržas yra sodo dalis. Traupyje jis auga irgi edukaciniais tikslais. Pavyzdžiui, auginu visų rūšių javų: rugių, kviečių, miežių, avižų, speltos. Visų grūdų pasėta po puse kvadratinio metro, kad besidomintieji galėtų skirtumų ieškoti. Šalia įprastų javų rūšių yra retenybių, pavyzdžiui, kviečių, kurie – sprendžiant iš kelių istorinių šaltinių – maistui Irano žmonių buvo auginami net prieš 20 tūkstančių metų. Šių javų varpos savo išvaizda labai skiriasi nuo šiandieninių kviečių.
– Ar ieškodamas naujų daržovių veislių esate atradęs tokių, be kurių dabar neįsivaizduojate savo virtuvės?
– Aš mėgstu naujoves, džiaugiuosi galėdamas išbandyti iki tol neatrastą skonį. Veislę, prie kurios būčiau prisirišęs, sugalvoti sunku. Ką dažniausiai maistui vartoju iš Traupio sodo? Tai, turbūt, būtų daugiaaukštis svogūnas. Kai užauga šio svogūno laiškai, ant jų viršaus mezgasi lizdai mažų galvučių, iš kurių vėl auga laiškai – taip uždera trys aukštai. Jo skonis, palyginus su paprastais svogūnais, yra švelnesnis, mažiau aštrus. Tačiau jo privalumas – labai ankstyva vegetacija: jau kovo pabaigoje galima valgyti pirmus laiškus. Šio svogūno savybė nuolat auginti naujus želmenis leidžia iki pat vėlyvo rudens turėti šviežių ir nesukietėjusių svogūno laiškų.
– Kai kurie teigia, kad senos daržovių veislės pasižymi geresniu skoniu. Ar tai tiesa?
– Skonis – labai subjektyvus dalykas, tačiau yra savybių, kuriomis senosios veislės lenkia šiuolaikinius augalus. Pavyzdžiui, šių dienų vaismedžiai be purškimo vargiai derės, jie reikalauja didelės priežiūros.
Prieš kelerius metus Lenkijos sodininkai entuziastai važinėjo po Lietuvą ir ieškojo antaninių bei visokių kitokių senų lietuviškų obelų veislių, kurios yra atsparios ligoms, nereikalauja chemijos, puikiai auga net apleistos ir neprižiūrimos.
Su daržovėmis sudėtingiau. Jos lengviau išsigimsta, mutuoja, todėl jas nuolat reikia atnaujinti.
Imkime morką. Kai kas, turbūt, dar prisimena sovietiniais laikais populiarią „Nanto“ veislę. Tačiau ji paseno, atsirado „Nanto 2“. Dabar prekyboje mačiau „Nanto 5“. Vadinasi, linija tos veislės buvo pakeista, tobulinta ir jau nebėra visiškai ta, kokia buvo sovietmečiu.
Tačiau jei pas kokį senovinių daržovių entuziastą pavyksta rasti 20–50 metų išsaugotas nepakitusias veisles, supranti, kad jos pasižymi panašiomis savybėmis kaip vaismedžiai. Jų derlingumas gerokai mažesnis nei šiuolaikinių daržovių, bet jos nereikalauja aukštos agrotechnikos, trąšų, akylos apsaugos nuo piktžolių ir kenkėjų.
Traupio sode auga gumbinis gurgždis, Lietuvoje augintas dar iki bulvės. Priežiūros jis daug nereikalauja, skonis savotiškas. Tačiau kai žiūri į gurgždžio gumbus, dydžio sulig nykščio galiuku, pagalvoji: ėdrumu mūsų protėviai tikrai nepasižymėjo.
– O kur būtų galima senovinių veislių įsigyti?
– Yra senovinės žemdirbystės entuziastų, kurie bendrauja, keičiasi patirtimi, saugo senas veisles, dalinasi sėklomis. Geriausia mūsų protėvių augintų daržovių sėklų kreiptis pas juos.
Mano viena kolegė, buvusi biologijos mokytoja, gal prieš dešimt metų metė darbą ir augina ekologinę produkciją biodinaminiuose daržuose ir iš to normaliai pragyvena. Jos daržai – šalia Vilniaus: iš čia jos produkciją perka tie žmonės, kurie turi pinigų arba kurie ieško sveikos, maistingos daržovės. Poreikis ekologiškų daržovių vis auga, jų kaina irgi auga.
– Galėtumėte plačiau papasakoti, kas yra biodinaminė žemdirbystė?
– Tai kitaip vadinamas tinginio sodas. Traupyje kelias dešimtis kvadratinių metrų irgi šiuo būdu prižiūriu. Tai žemdirbystės strategija, kurios metu visiškai nenaudojamas žemės kasimas. Dirva augalams ruošiama kompostuojant organiką – šienu arba šiaudais.
– Ar toks daržas pranašesnis už tradicinį?
– Aš tinginio daržą auginu irgi daugiau edukaciniais tikslais: norisi parodyti, kad be chemijos galima derlių užsiauginti. Tačiau jau spėjau pastebėti, kad biodinaminiame darže užaugintos daržovės labai skiriasi savo skoninėmis savybėmis: tokiu būdu auginamos daržovės gauna subalansuotą mitybą, todėl nekaupia nitratų bei nitritų.
Augindamas daržoves tradiciniu būdu jas privalai tręšti, nes kitaip žemę nualinsi, ir niekas joje neaugs. Tačiau labai sunku atitaikyti trąšų proporcijas, jų nepadauginti arba nepamažinti, nes paprastai mes nežinome, kokių medžiagų augalui reikia, iš akies papilame salietros, ir viskas. Tačiau kai augalas skursta arba turi kažko per daug, jis kaupia nitratus.
Biodinaminiame darže – šiaudais, žole, lapais mulčiuotame plote – kaupiasi humusas, kuris po truputį augalams suteikia visų reikalingų maisto medžiagų.
– Pabaigai, noriu paklausti: ką patartumėte pradedančiam sodininkui, kuris ruošiasi auginti pirmuosius savo medžius. Pasakykite tris, Jūsų nuomone, svarbiausius patarimus.
– Labai svarbus dalykas, kurį beveik visi pradedantieji sodininkai daro neteisingai, – paskaičiuoti, kiek ir kokio derliaus reikia. Pavyzdžiui, pasisodina penkias vasarines obelis. Ką tai reiškia? Kasmet toks sodininkas supūdys mažiausiai toną obuolių. Užtektų pasodinti vieną vasarinę, dvi rudenines ir tris žiemines. Nedidelei šeimai to visiškai pakaks. Tas pats galioja ir kitiems vaismedžiams bei vaiskrūmiams.
Antras dalykas prieš sodinant medį – pavasarį iškasti metro gylio duobę ir pasižiūrėti, ar į ją nesirenka vanduo. Šis eksperimentas išduoda, kaip giliai yra gruntiniai vandenys. Jei vanduo į duobę renkasi greit, aukštų medžių ten geriau nė nesodinti, pasitenkinti krūminiais augalais. Ten, kur gruntinis vanduo aukštai, obelis ar kriaušė skurs, o esant šaltai žiemai gali žūti.
Trečias dalykas – dirvožemis. Pavyzdžiui, mėgsti vyšnias arba trešnes – šioms uogoms reikia kalkingo molio arba priemolio. Žinoma, gali pasodinti šiuos kaulavaisius ten, kur smėlis, tačiau normalaus derliaus niekada negausi. Šiuos dalykus svarbu apgalvoti prieš renkantis vietą sodui.
– Ačiū už Jūsų laiką. Gražių pavasario sodo darbų!
Kalbino Paulius Briedis