Anykštėniškų braškių „Ūkis ūkelis“ su kaimynais kooperuojasi bendrai parduotuvei

Turistų trauka į Anykščius skatina naujus verslus. temainfo.lt pakalbino Adą Gabrilavičių – Vaišviliškių kaimo braškyno „Ūkis ūkelis” savininką, kartu su keletu nedidelių ūkininkų susikooperavusį bendrai produkcijos prekybai.

– Ar tikėjai kada nors, kad Anykščiai įgaus tokią stiprią turistų trauką?
– Vaišviliškių kaime, pas močiutę, kur dabar yra mano „Ūkis ūkelis“, leisdavau vasaras. Man, vaikui, labiausiai įstrigę vaizdai per mokinių rudens arba pavasario atostogas: šiuo keliu riedėdavo vaikų prikimšti autobusai. Turbūt Lietuvoje nėra nė vieno praėjusio šimtmečio devinto dešimtmečio vaiko, kuris su mokyklos ekskursija nebūtų aplankęs Anykščių. Nuo vaikystės jaučiau, kad kelias – gera vieta prekiauti. Kartu su pusbroliu kaime rinkdavome trešnes ir eidavome ant kelio parduoti. Jau tada ši atkarpa Kavarskas–Anykščiai padėjo užsidirbti pinigų saldainiams.
Niekada negalvojau, kad kažkada tai taps mano verslu. Betgi nė negalėjau įsivaizduoti, kad taip smarkiai išaugs transporto srautas į Anykščius – taip stipriai šis miestas ims traukti turistus.

– Kaip tau, Anykščių gyventojui, juntamas turistų augimas mieste?
– 
Vietos prie Šventosios upės, kur su draugais rinkdavomės pasėdėti, tapo nebe mūsų! Anksčiau ten ilsėdavomės, diskutuodavome – niekas nedrumstė ramybės. Dabar pabūti prie Šventosios vieniems – didelė prabanga. Anykščių turistų perkamąją galią puikiai teko pajusti dirbant „Mandruose puoduose”. Mačiau, kaip kišenės dydžio verslas su trimis staliukais virto į didelį restoraną su sale viduje ir vis didėjančia terasa lauke.
Pats labai mėgstu pietauti „Mandruose”, tačiau vasarą, jei noriu greitai užkąsti, stengiuosi šį gastrobarą aplenkti, nes didelė tikimybė, kad teks pasistumdyti pečiais su turistais.

– Ar kurti braškių ūkį irgi pastūmėjo turistai?
– 
Galima sakyti – taip. Iš Vaišviliškių kaimo, kur yra mano ūkis, mačiau, kad Umergės kelyje transporto srautas auga nežmoniškai. Vasaros penktadieniais gali matyti nenutrūkstamą automobilių grandinę lėtai slenkančią link Anykščių. Mačiau, kad šalia savo kaimo turiu „gerą kelią”, supratau: čia galima prekiauti. Tiesa, braškės atsirado gan atsitiktinai: draugas pradėjo uogų verslą, pasistatė šiltnamį, bet dėl asmeninių priežasčių idėją užmetė. Nutariau ją tęsti. Braškėmis prekiauju jau dvi vasaras, ir dar nepasitaikė, kad neparduotumėme visų dienos uogų. Dažniausiai jų trūksta. Būdavo ir taip: braškės prekybos punkte – ant kelio – baigiasi, tai žmonės atvažiuoja į kiemą, prie šiltnamių, ir laukia, kol jiems priskinsime. Supratome: žmonės važiuoja į Anykščius pailsėti, pasilinksminti ir išleisti pinigų – reikia tik turėti, ką jiems parduoti. Tada su kaimynu, auginančiu avis, nutarėme bendrai ieškoti patogios vietos savo produkcijai realizuoti. Taip mūsų idėja išsivystė iki mažo kooperatyvo – užmezgėme bendradarbiavimą su kitais vietiniais mažais ūkiais, kilo mintis atidaryti parduotuvę. Parduotuvė – ant „rubežiaus“ – tarp Vaišviliškių ir Zaviesiškių, šalia minėto Ukmergės kelio.

– Jūsų mažo kooperatyvo veikla – irgi turistams?
– Pagrinde, taip. Bandysim, žinoma, ir vietinius pritraukti. Jie irgi dažnai keliauja šia kryptimi, turės progą stabtelti.
Seniai sklando kalbos apie Anykštėno kortelę – vietiniai savo mieste gautų nuolaidų, lengvatų. Labai pritarčiau šiai idėjai, jei ji būtų įgyvendinama. Manau, miesto gyventojas neturėtų už viską mokėti turisto kainomis. Juk anykštėnas savo mieste neišlaidauja vieną kartą metuose – per šeimos atostogas. Jis čia gyvena, todėl jam reikalingos prekės ir paslaugos už įprastą kainą. Verslui pastovus lankytojas irgi būtų gerai, net jei jis mokėtų mažiau. Šiam abipusiam sandėriui tereikia oficialaus dokumento, kuriuo anykštėnas galėtų įrodyti savo „pilietybę”.

– Kokia produkcija bus prekiaujama parduotuvėlėje prie Zaviesiškių?
– Kol kas net sunku viską tikslai išvardinti. Bus uogų, kepinių, bičių produktų, mėsos, daržovių, vaisių. Gal net gėlių.

– Ar jau greitai planuojate atsidaryti parduotuvę?
– Viskas priklausus nuo to, kaip greitai pavyks susitvarkyti dokumentus. Niekada nežinai, kiek biurokratija gali trukti. Tikimės, kad mūsų parduotuvė duris atvers dar šį pavasarį.

– Sėkmės verslo pradžioje! Ačiū už pokalbį.


Kalbėjosi Paulius Briedis.