Gerbiami kupiškėnai. Po neseniai perskaityto straipsnio pavadinimu „Valdantieji, neverkšlenkit, arba kaip Kupiškis priartėjo prie Turkijos”, susapnavau sapną. Galbūt pranašišką, o gal ir ne. Visa tai, matyt, nuo patirtos įtampos. Nežinau, ar čia teisybė, ar tik vizijos. Bet, jei kas gali tai paneigti, nuoširdžiai prašom. Taigi, mielieji, buvo taip…
Kupiškis. Kavinė „Merkurijus“. Prie stalo sėdi du rajono Savivaldybės tarybos opozicijos nariai ir gurkšnoja „Pieno žvaigždžių” kefyrą, užkąsdami Rokiškio sūriu. Labai intensyviai diskutuojama. Staiga labai plačiai atsidaro durys, įeina trečias „bratka“. Ir ne bet koks, o pats jo Didenybė, jo Ekscelencija, visų Kupiškio organizacijų buvęs, esamas ir dar būsimas vadovas. Prieina, paragauja kefyro, užkanda sūriu, ir jo veidą nušviečia palaima. Matyt, kažką labai svarbaus ir malonaus prisiminė. Bet trumpam. Staiga atsisėda, paremia galvą ranka ir užsimerkia. Po keliolikos sekundžių ima pasakoti:
– O ar jūs žinojote, kad aš buvau pasiryžęs po rinkimų visiems kupiškėnams grąžinti pieninės skolas? Ir dar su procentais. Na, gal ne, procentų nebūčiau dalinęs. Už gerą idėją ir vardan sportinio intereso. Bet va, visą biznį sugadino tie su raudonais šalikais. Nustūmė mane su visa komanda nuo lovio, į kurį aš jau buvau vieną koją įkėlęs. Taip, nustūmė. Žinoma, tas lovys ne toks jau ten ir pilnas, bet skoloms padengti būtų užtekę. Taigi, nustūmė ir neprileidžia, nors aš visaip stengiuosi atsikovot vietą: jei ne visiems, tai nors jau sau. Ir geruoju, ir piktuoju. Bet kol kas iš to gero nieko neišeina. Čia visų kalčiausias – raudonųjų šalikų vyriausias vadas „Raudonasis šlipsas”. Ir kuo aš ant jo „tepu“, tuo pats atsiduodu. Nelimpa prie jo rupūžės, nors tu ką. Nemyli jis manęs, nesidalina vieta prie lovio. Svajojau, kad būsiu valdančioje daugumoje, visiems vadovausiu. Būčiau pilkasis kardinolas. Na, jei reikėtų – ir raudonasis. Tada vakarais nebūtų reikėję kapišoną užsimaukšlinus su „Maximos“ maišeliu pakiemiais pas merginas traukti. Būčiau koks nors… Na, kad ir vicemeras. Tai Taikos ar Mažylio gatvėmis eičiau krūtinę atstatęs, galvą aukštai pakėlęs. Ko juokiatės? Viskas, kas virš diržo, yra krūtinė. O dabar turiu slapta, pakampiais kiūtinti kaip benamis katinas. Tai – ne mano stilius. Va, kurią čia dieną man laimė nusišypsojo. „Maxima“ parduotuvėje radau piniginę. Mane visada džiugino reklamoje vis kartojamas šūkis „Apie viską pagalvota!“ Aš jau mačiau, kaip už radybas man atseikėjami „komisiniai“, už kuriuos nusipirksiu naujas kelnes, nes su šitomis apsmukusiomis ir aptrintomis man, visų organizacijų lyderiui, ne koks jau vaizdelis. Aš jau ruošiausi šaukti: „Kas pametė piniginę? Atsiliepkit! Kas pametė?!”
Bet tuo momentu man paskambino viena iš tų, na, patys suprantate, kas. Ir aš netyčia išėjau iš „Maximos“ parduotuvės. Ir ką jūs manote? Sugavo, apkaltino nebūtais dalykais. Aiškino, kad ir tarp čigonų tokių pasitaiko. Žinau, kieno čia darbas. Tai raudonųjų šalikų. Ir iš kur jų tiek priviso? Ir šventėse, ir parduotuvėse, ir turguose, ir net bažnyčioje. Jie jau man naktimis sapnuojasi. Nuo jų alergiją gavau ir raudoniukė įsimetė. Visą veidelį sugadino. Dar pagalvos žmonės, kad ir aš tiems šalikams priklausau. Tiesa, buvo laikai – ne vienoje partijoje „krimtau“ partinę duoną. Ir ten manęs nesuprato. Gal per daug krimtau… Už aktyvią veiklą „išspirdavo“ lauk.
Tai va, dabar nutariau jokiai partijai nepriklausyti ir sukūriau savo „šaiką“. Na, kaip tas, kur svietą lygindavo. Tik šiuolaikinę. Bet ir čia tie ilgi šalikai pasiekė. Mano bendražygės „Lingaudalą“ – superinį renginį – uždraudė. Tai kur aš dabar ditirambus skalambinsiu? Ką, nežinote, koks aš „kietas muzikontas”. Prisimenu, kai girtas visa gerkle užtraukiau „Pirmyn, vergai nužemintieji!“, tai Baltarusijoje visi atsistojo ir padarė taip, kaip sakiau. Ech, buvo laikai. Bet nieko, esu optimistas iš prigimties. Jei manęs neįsileidžia pro duris, lendu per langą. Jei ir langą užkala, bandau per kaminą. Na, paskutiniu laiku per šį objektą įlįsti sunkiau, nes reikia palaikyti solidaus veikėjo įvaizdį. Bet vardan kupiškėnų, o ypač dėl savo paties gerovės įlįsiu ir per rakto skylutę. Apie adatos dar negalvojau, bet, jei reikės, bus padaryta. O jūs ten visokie, žinokit ir bijokit. Ypač raudonieji šalikai. Kai su jais susitvarkysiu, eilė žalsviesiems ateis. Užteks padangėmis skraidyti. Taip bus, jei nesutarsim! Aš dar giedosiu! Jūs, kupiškėnai, išgirsit. Pažadu karštą rudeninį Tarybos laikotarpį. Dar pakūrensim valdantiesiems pirtelę. O jei reikės, užkursim ir laužus. Visus eretikus sumesim į juos. Aš – tokių dalykų specialistas. Atpildas artėja! Drebėkit…
Redakcijai autorius žinomas