Valdantieji, neverkšlenkit, arba kaip Kupiškis priartėjo prie Turkijos

Kupiškio rajono tarybos narys Zigmantas Aleksandravičius

Sėdi kavinėje turkas ir rusas, gurkšnoja arbatą, turkas klausia: “ Ivanai, ar pas jus Rusijoje daug kvailių yra? Yra ir nemažai, tik kažkodėl žmonės juos turkais vadina“,- atsako Ivanas.

Kalbu šįkart apie Kupiškio valdžią, bet pradėjau iš tolo, nes mano manymu, yra akivaizdus ryšys tarp Turkijos ir Kupiškio valdančiųjų. Atstumai nemaži, bet vertybėms ir mintims juk kilometrai nesvarbūs, kaip dabar sakoma, mentalitetas svarbu.

Tokius beveik filosofinius pamąstymus paskatino šios vasaros pašnekesiai su mūsų ūkyje viešėjusiais vakariečiais ūkininkais ir – kaip kontrastingas dušas – mano planšetėje pamatyta viena Povilo televizijos (taip vadinu Povilo Vireliūno sumontuotus informacinius siužetus) laida. Žiūriu, matyti veidai, visa rajono valdančiųjų piramidė: meras, vicemeras ir administracijos direktorius. Pasiklupdę mūsų rajono žurnalistus, aiškina, kiek daug jie dirbo, padarė, daro ir darys mūsų rajono tautos labui. Bet va, yra rajone toks vienas niekadėjas, kuris valdančiuosius vis pakritikuoja, pigiai politikuoja, nešlovina jų ir nesilanksto ir taip trukdo ramiai gyventi ir dirbti, džiaugtis jau pasiektais ir dar būsimais rezultatais. Klausau, klausau, kas gi tas pigus politikuotojas, anot laidos dalyvių, ir tik pabaigoje išsiaiškinu, kad tai aš. Pasijutau toks reikšmingas, marškiniuose netelpantis, nebenulaikiau savo minčių, taip ir iki Turkijos nuskridau ( mintimis) … Suguldžiau straipsnelį, palikau, kad sunoktų, susigulėtų, kad ko nors be reikalo nepasakyčiau, neįžeisčiau, apgalvočiau, nes mūsų valdantieji yra labai jautrūs bet kokiai kritikai, kam nervinti žmones?…

Turi jie darbo ir be manęs, nervinančių valdžią pilna, pagalvojus gerai, koks begalinis užmojis yra vien tik mūsų savivaldybės vadovų užsidegimas įvesti tvarką ir drausmę rajono įstaigose ir organizacijose. Visi juk turim būti nepakantūs įvairioms biurokratų išdaigoms, nepunktualumui, nepagarbiai rajono eiliniams žmonėms. Reikia žmones auklėti. O kaip tu juos išauklėsi, kad jau dideli, kai kuriems ir ūsai želia, jau žili… Tegu pradeda nuo abėcėlės. Girdim, kad savivaldybei pavaldžių įstaigų darbuotojai, norėdami išeiti į miestą su reikalais ar norėdami išspręsti kai kuriuos ne asmeninius klausimus, turi prašytis išleidžiami, grįžę duoti ataskaitą, suraityti parašą. Kiek išeikvojama popieriaus ir brangaus viršininkų laiko? Gerai pagalvojau ir siūlau šias sekimo procedūras supaprastinti ir suefektyvinti, palengvinti sau šią keistą naštą. Jau seniai žmonių sekimui pasaulis naudoja šiuolaikines elektronines priemones, reikėtų užsakyti moterims vienodas gražias apyrankes, įvairių spalvų, pritaikant jas prie nešiojamų rankinukų. Vyrams tiks ir apyrankės ant kojų. Jos kainuotų gerokai pigiau, nešioti būtų patogu, viskas būtų aišku, problema išspręsta. Ir nereikėtų sekti, kiek laiko kur kas nueina, kada pareina ir t.t. Ir patys sekamieji gal mažiau bijotų, apsiprastų su tokia dieviška akimi, visur esančia, visa reginčia… Sugrįžtų moralė, atsakomybė, drausmė. Išnyktų baimė susitikti gatvėje aukštesnį viršininką ar paklusnų valdžiai kolegą…

Štai todėl savo mintijimus pradėjau nuo turkiškos temos, Turkijos valdantieji ir mūsų valdantieji yra labai panašūs: nepakenčia kitaip mąstančių, kalbančių, dar vienas panašumas — raudonos spalvos ir šalikų pomėgis. Nors iki naujų savivaldybės rinkimų likę daugiau kaip dveji metai, tačiau įvairiose mūsų rajone vykstančiose šventėse pamatysi raudonų šalikų nešiotojų glaudų būrelį. Netgi vasarą, kai lauke plius trisdešimt! Keistai atrodo raudoni šalikai per Jonines, bet kaip sako rajono tarybos narys, socialdemokratų vadovas Augenijus Cesevičius, pasikonsultuota su juristais, įstatymas to nedraudžia… Jeigu nedraudžia, ir jeigu gražu, tiek to, priprasim visi ir bažnyčioje juos matydami, ir kavinėse, ir paplūdimyje, ir pirtyje, galėtų jau tada ir savivaldybės, ir jiems pavaldžių organizacijų darbuotojai juos nešioti kasdien. Lankytojams būtų aiškiau, kuris iš viršininkų tarnauja pirmiausia partijai, o tik paskui jau rajono žmonėms.

Mane stebina valdančiųjų nenoras taikyti visiems vienodus reikalavimus, laikytis tvarkos, drausmės, dalijant nuobaudas ar pinigėlius. Štai paskutiniame rajono tarybos posėdyje socdemų lyderis A. Cesevičius perskaitė „žiaurų“ kaltinimą mano kolegei, tarybos narei Vilijai Morkūnaitei, kad ši prieš metus viename iš tarybos posėdžių nenusišalino, svarstant kažkurį kultūros įstaigų klausimą. Ką būtų pakeistęs jos nusišalinimas, tuo labiau, kad jokios asmeninės naudos kolegė Vilija neieškojo? Bet manau, kad į jos nuomonę, jos pasiūlymus vertėtų įsiklausyti, ji savo darbą išmano.

Tame pačiame posėdyje buvo dalinamos „dovanėlės“, t. y., išeitiniai pinigėliai tiems, kurie išeina iš tarnybos savo noru. Pas mus jau tokios galioja taisykles: jei pasakė kuris nors iš valdančiųjų, kad turi kraustytis iš kabineto, taip ir daryk. Belieka susirinkti savo pieštukus, trintukus ir drožti pro vartus, kitaip nebus, nes vis tiek išės. Bet išlieka toks subtilus klausimėlis: kiek gi kiekvienas, išeinantis pro tuos vartus, gaus pinigėlių? Tai priklauso nuo to, kokiai partijai priklausai, ar paklusai, kaip dažnai gyrei ir liaupsinai ir t.t. O jei kaišiojai savo nuomonę, kartais prieštaravai, jei nesi „teisingoj partijoj“, tai išeisi išvis be cento kišenėje. Paskutiniame rajono tarybos posėdyje net šešių mėnesių išeitinė pašalpa buvo skirta socialdemokratei, artimai rajono socialdemokratų vadovo A. Cesevičiaus giminaitei. Gražumėlis! Žiūriu, kaip balsuoja be galo principingi socdemų vadovai, ar nusišalina? Taigi, kad ne! Abu, ir vicemeras Aurimas Martinka, ir socdemų lyderis, tik nusišypsojo ir nieko, nei tau interesų konflikto, nei supainiojimo… Beje, dar apie tuos savanoriškai išeinančius pensininkus. Kadangi naujų darbo vietų Kupiškyje iki šiol nelabai ir atsirado, tai galbūt ir logiškas sprendimas visus pensininkus ir priešpensijinio amžiaus darbuotojus atleisti urmu. Tada netikėtai lengvai atsiranda naujos vietos saviems įdarbinti, tik turėtų būti visiems aišku, kad, pavyzdžiui, iki kitų metų gegužės pirmos dienos bus atleisti visi tokie žmonės, esantys visose valstybinėse mūsų rajono įstaigose ir organizacijose. Nedarant niekam jokių išimčių, o ne tik tuos atleisti, kuriuos nutarė partijų AMB vadai.

Negaliu nutylėti dar vieno klausimo. Valdantieji bando įteigti, kad iki šiol Kupiškyje viskas buvo labai blogai, ypač kultūros srityje. Ir baisių baisiausias renginys, kokį bematė svietas — tai „Lingaudala“! Todėl valdančių planuose numatyta ištrinti šį pavadinimą, išdeginti jį, kad neliktų anei kvapo! Valdžia vis bando po savo sugalvotų švenčių jausmingai sušukti: „jes“, „valio“, „nuostabu“, „to dar nebuvo“, „to pasaulis dar nematė“, kad Kupiškis tampa naujų pramogų centru. Galbūt, turbūt kai kam taip ir atrodo, manyti galima. Bet, mielieji mano, kas nesuorganizuotų puikių „vau“ ir „jes“ už 24 tūkstančiu eurų?! Vyresniems žmonėms priminsiu, kad tai yra maždaug 86 tūkstančiai litų. Tai didžiuliai pinigai, o Kupiškiui milžiniški pinigai! Ir kai mes taryboje sprendžiame, pirkti ar nepirkti knygą už 10 eurų, kai nebeveikia H. Orakausko „verkiantis medis“, kai ūkininkai keiksnoja valdžią, nes turi važiuoti su grūdais per didžiules duobes, vedančias į elevatorius, kai kelis dešimtmečius nerandama pinigėlių kaimiškų autobusų stotelių pastogėms ir t.t, tai yra labai dideli pinigai. Ir kai mes prašome brolių rotariečių iš Norvegijos, Danijos, kad nupirktų mūsų mokykloms, darželiams puodų, šaldytuvų, kai vis aiškiname, kad labai trūksta pinigų ir todėl reikia didinti valstybinį žemės mokestį, tai, palyginkim, paskaičiuokim…Ar basi būdami, vertingai ir prasmingai leidžiam pinigus fejerverkams, lėktuvams ir t.t?.

Iiki šiol prisimenu, kaip mane pamokė nepaprastai turtingas vienas Norvegijos verslininkas, rotarietis, kai apgyvendinti jo namuose, matėme, kaip netoliese to miesto meras ruošiasi švęsti įspūdingą savo jubiliejų. Kai paklausiau jo, išeinančio švęsti pas merą, ar pamatysim vakare įspūdingų fejerverkų, jis nusišypsojo, paplojo man per petį: „ O kam išleisti pinigus į orą? Mes geriau juos surinksime ir ką nors padovanosime Kupiškio miesto žmonėms“. Beje, akylesni iš jūsų gal pastebėjo, kad tuos Kupiškio „kultūrinimo“ pinigėlius mikliai įsisavina tas pats rokiškėnų kultūrininkų desantas, su „ nepakartojamu vieninteliu“ dainininku priešaky. Beje, kitas „vienintelis ir nepakartojamas“ dainininkas padėjo organizuoti ir naujus metus. Ir neklauskit, ir nesužinosit, kiek tokiais atvejais kam sumokama. Viskas užrakinta po septyniomis spynomis ir viskas privatu!

Rajono taryboje jau dirbu antri metai. Ką pastebiu? Nuveikta tikrai nemažai. Svarstome, ginčijamės, protestuojame, nutariame. Arba ne. Ar galėjome nuveikti daugiau? Žinoma. Kas trukdo? Ogi paprasta paprastutė priežastis: neieškoma galimybių surasti geriausius sprendimus. Nebandoma pasitarti su kitais, kurie galbūt kitaip mato situaciją, padiskutuoti su ta pačia opozicija. Kartais, teisybė, tariamasi. Visi tie, kurie nėra valdančiųjų gretose, dažniausiai kviečiami pasitarti tada, kai reikia priimti nepopuliarius sprendimus: pakelti vandens kainą, padidinti šiukšlių mokestį, padidinti mokestį už valstybinę žemę ir t.t. Gaila, kad tarp tarybos narių nėra beveik jokio bendravimo. Galbūt taip parankiau valdyti, tačiau ar nuo to bus geriau mūsų rajono žmonėms, labai abejoju.

Kodėl vis nerimstu su savo pamąstymais? Nes esu optimistas iš prigimties. Kai pesimistas sako, kad blogiau negali būti, aš, kaip optimistas, atsakau: „ gali būti. Jeigu Kupiškyje niekas nesikeis, tai pastatytame (jeigu pavyks) baseine liks plaukioti du – vienas su raudonu šaliku, o kitas su žalsvu. O kurgi trečiasis? O trečiasis užgesins šviesas baseine ir išvyks atgal į Panevėžį, namo“.

 

Zigmantas Aleksandravičius

Kupiškio rajono tarybos narys

 

Pastaba: tekstas skelbiamas autentiškas, neredaguotas