Baigėsi tris dienas Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre vykusi geriausio dokumentinio kino fiesta „Žvelkim giliau!“ Žiūrovams bei trim žiuri komisijos nariams – Kino studijos „Nominum“ komunikacijų specialistei Rasai Žebuolytei, anykštėnui dailės studentui Arijui Kulikauskui ir Anykščių rajono laikraščio „Šilelis“ korespondentui Žilvinui Pranui Smalskui – teko nuspręsti, kurie filmai verti nominacijų. Prizai – Anykščių krašte išaugintų avių vilnos žiemos paketai – kepurė, šalikas, pirštinės, – paženklinti užrašu EDOX.
– Kas šiuos „žiemos paketus“ mezgė? – klausėme komisijos nario Ž.P.Smalskaus.
– Anykštietės moterys, – atsakė jis.
Taip mes ir pradėjome pokalbį apie Lietuvos dokumentalisto, Europos kino akademijos nario, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Arūno Matelio geriausių Europos dokumentinių filmų festivalį Anykščiuose.
– Kaip išrinkti geriausią, kai tau rodomi patys geriausi Europos dokumentiniai filmai?
– Ir nesakau, kad buvo lengva. Šiek tiek ginčijomės, šiek tiek vienas kitam įrodinėjome. „Žiūrovų simpatijų“ nominacija atiteko norvegės Mona Friis Bertheussen filmui „Dvynukės”. Suprantama, šio sprendimo komisija niekaip neįtakojo; jai liko nuspręsti, kam atiteks „Geriausio filmo“ ir „VyGa“ titulai. Aiškūs favoritai buvo keli filmai: jau minėtasis „Dvynukės“, „Ypatingas poreikis“, „Karalienė“, anonimo filmas „Pussy prieš Putiną“, „Duona ir žuvis“.
– Apie „Dvynukes“ Rasa Žebuolytė sakė: „Tai – holivudinio charakterio dokumentinis filmas.“ Neįtikėtina istorija. Norvegų ir amerikiečių šeimos įsivaikina dvi kinų mergaites. Prieš išsiveždamos jas iš įvaikinimo namų jų naujosios mamos mergaites aprengia tokiomis pačiomis suknelėmis; viena pirkta Amerikoje, kita – Norvegijoje. Į tokį sutapimą neįmanoma neatkreipti dėmesio: šeimos susipažįsta, pastebi mergaičių panašumą, pasikeičia adresais, po pusmečio atlieka DNR tyrimą. Mia ir Alexandra – identiškos dvynės. Mergaitės auga toli viena nuo kitos, viena kalba norvegiškai, kita – angliškai, o vis dėlto nepasimetė šiame dideliame pasaulyje, joms lemta susitikti. Tokios pergalės prieš likimą mes negalime neįvertinti. Ar dar buvo kitų filmų, kuriuos anykštėnas žiūrovas pastebėjo?
– Prieš kiekvieną filmą žiūrovai gaudavo baltus lapelius, padalintus į 5 langelius. Įplėšęs penktąjį langelį išreiškei savo absoliutų prielankumą filmui; įplėšęs ketvirtąjį – mažesnį prielankumą ir t.t. Žiūrovo valia buvo reiškiama penkiabale sistema. „Dvynukės“ gavo 4,666 proc. galimų surinkti balų. Šis rezultatas ir buvo didžiausias. „Ypatingas poreikis“ surinko 4,428 proc., o 3,945 proc. gavo „Karalienė“. Buvo keletas lapelių, įplėštais pirmu ar antru langeliu; nebuvo nė vieno trejeto.
– Jono Alperto filmai „Nusikalstamas gyvenimas“ ir „Paskutinis kaubojus“ trunka 120 ir 84, Judithos Keil ir Antje Kruskos „Matoma žemė“ – 93, Ramunės Rakauskaitės „Radviliada“ – 85, Carlo Zoratti „Ypatingas poreikis“ – 84, Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“ – 65, „Dvynukės“ – 58, Lino Mikutos, „Pietūs Lipovkėje“ – 29, Irene M. Borrego „Duona ir žuvis“ – 28 minutes… Geriausiu pripažinto argentiniečio Manuelio Abramovičiaus filmo „Karalienė“ trukmė tik 19 min. Kuo jis sužavėjo komisiją?
– Čia ir yra esmė, čia ir yra genialumas. Režisierius sugebėjo parodyti vaiko kančią; jam tai pavyko be jokių užsklandų. Mergaitė Memi paklūsta tėvams, o šie – tradicijoms. Mes nematome kitų, o tik jos veidą: jis atspindi nuolankumą, kančią, nuovargį iki alpulio, atgaivą baseine atgaunant jėgas… Po filmo kažkokia moterėlė šūktelėjo: „Net karūnos nepamatėme!“ Mes regime didžiulės karūnos įtvarus, spaudžiančius kaklo slankstelius, matome dalį karūnos, kurią prilaiko senyvos moters ranka… Viskas, ką matome šiame filme, ir yra karūnos kaina.
– Ar dėl šio filmo komisija buvo vienbalsė?
– Ne. Mes tarėmės, diskutavome. Buvo siūlymas geriausiu rinkti „Pussy prieš Putiną“. Vėl viską pervertinome…
– Du kiti komisijos nariai labai jauni: jų nuomonės ateityje dar gali keistis, bet šiandien jie – maksimalistai. Ar nebuvo drovu išsakyti savo nuomonę? Ar jos neįtakojo festivalio organizatorius?
– Rasa ir Arijus labai drąsūs, protingi jaunuoliai, turintys savo nuomonę, savo gyvenime spėję peržiūrėti daugybę filmų, turintys kino patirties, todėl laisvai ir atvirai dalyvaujantys diskusijoje. Komisijos darbo metu Arūnas Matelis buvo kažkur išvykęs. Paskui mes jo klausėme: „Ar nelabai nukrypom?“ Ir jis sakė: „Visi filmai yra stiprūs: išrinkti geriausiu tą ar kitą tikrai nėra lengva, geriausio titulo vertas kiekvienas jų.“
– Žiemos prizas keliaus į Argentiną. „Paradox“?
– Jei jau labai pragmatiškai – Pietų Argentinoje ne taip ir šilta. Anyktėniškais mezginiais puošiasi Martinas Scorsese, Borisas Gerretsas, Magnusas Gerttenas, Janas Tenhavenas. Kaip sakė Arūnas Matelis, pastarajam šis prizas yra pats gražiausiais kada nors gautas apdovanojimas. Tačiau ne prizas esmė. Jau visuose kataloguose filmas „Karalienė“ bus įrašytas EDOX festivalio nugalėtoju.
– Kaip gimė nominacija „VyGa“? Ji atsiranda tik šiame, šeštajame, festivalyje. Kas jos autorius?
– Ši nominacija skirta pagerbti 2012 m. tragiškai žuvusiems Anykščių režisieriams Vytautui ir Galinai Germanavičiams. Arūnas Matelis su jais buvo geri draugai. Nominacija „VyGa“ jis nori įamžinti šių žmonių atminimą. Ateityje ji žada tapti tradicine nominacija „Už prikeliantį žvilgsnį“. Tokia stiprybe ir pasižymi C.Zoratti filmas „Ypatingas poreikis“, pasakojantis apie du vaikinus, padedančius autizmu sergančiam bičiuliui Enea rasti moterį fizinei meilei. Italijoje tai padaryti nėra paprasta: čia tokios pastangos vertinamos kaip sąvadavimas, už tai gresia kalėjimas, todėl vaikinai iškeliauja į Austriją, paskui – į Vokietiją. Permiegojęs su moterimi Enea netikėtai pareiškia, kad pas ją jis daugiau nebegrįš – tai ne jo gyvenimo moteris.
Galina buvo vienintelė Vytelio moterimi, atrastoji iki gyvenimo pabaigos. Jų meilė graži ir šiandienos kitų prisiminimuose. Be to, Viešintų teatras „Žaginys“ buvo pastatęs spektaklį „Trečias brolis“. Enea ir buvo tas protingas keistuolis, protingesnis už dažną ne autistą.
Aš ir pasiūliau nominaciją „VyGa“ skirti filmui „Ypatingas poreikis“; jaunimas pritarė.
– Kaip manote, kodėl buvote pakviestas į komisiją?
– Manau, kad mano darbą komisijoje ir lėmė „VyGa“ nominacija. Su Vyteliu buvome labai geri bičiuliai, šiuo metu jų paminklui renku aukas. Tai, kad gerai pažinojau režisierius Germanavičius, ko gero, ir paskatino Arūną Matelį pakviesti mane šiam darbui.
– Ar patiko šis, šeštasis, festivalis?
– Žinau, jog EDOX niekada netaps masine kultūra. Jis skirtas tiems, kurie sugeba žvelgti giliau. Man nesvarbu, kiek yra žiūrovų, gyvenu vaizdu ir kraunuosi patirtį, kurią perteikia režisierius. Žinau vieną dalyką: kuo mažiau žiūrovų, tuo brandesne visuomenė susirinko. Esu peržiūrėjęs bene visus festivalio filmus. Labai džiaugiuosi parodyta senąja lietuvių dokumentika; festivalį papuošė atnaujintų kino afišų paroda.
– Kokia galimybė pamatyti šių metų festivalio filmus?
– Teorinė.
– Tuomet – iki kito EDOX.
Kalbėjosi Rita Briedienė
edox.lt nuotr.
Rašinys ta pačia tema:
https://temainfo.lt/anyksciuose-geriausio-europos-dokumentinio-kino-fiesta/