Spalio 3 d. į Anykščius atvažiavo EDOX. Tiems, kas menkai pažįsta šį miestą buvo keista: žmonės, atėję į Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre surengtą geriausio dokumentinio kino fiestą „Žvelkim giliau!“, nė kiek nenusiminę, kad jų tiek mažai – vos keli. Iš administracinių patalpų galvą kyštelėjo šio projekto autorius ir programos sudarytojas Arūnas Matelis; buvo žinoma, kad fiestos atidaryme dalyvaus pasaulyje žinoma Ispanijos režisierė Irene M. Borrego; vietas užsiėmė festivalio komisijos nariai – Kino studijos „Nominum“ komunikacijų specialistė Rasa Žebuolytė ir buvęs J.Biliūno gimnazijos moksleivis, dabar jau dailės studentas Arijus Kulikauskas – tuščia salė čia niekam nė motais. Ji užsipildė staiga ir iki pačių pakraščių.
[youtube video=”xlsOwzYCoT0″] [/youtube]
Juk iš tiesų būtų labai keista, kad į šeštą fiestą anykštėnai staiga imtų ir nebesusirinktų. Tik jų pačių dėmesys dokumentiniam kinui ir lėmė, kad EDOX vyksta ne sostinėje, o čia, Anykščių koplyčioje.
– 2009 m. Europos kino akademija, kurios nariu yra Arūnas Matelis, kūrybinei grupei „Nominum“ suteikė garbę rinkti geriausio Europos dokumentinio filmo dešimtuką. Atrinktieji buvo rodomi Lietuvai; į Anykščius atkeliavo vokiečių režisieriaus Filipo Groningo 2005 m. nebylus filmas „Didžioji tyla“. Beveik tris valandas trukusioje juostoje – Prancūzijos Didysis Chartreuso vienuolynas. Lapkričio pabaiga; filmas rodomas šaltoje Anykščių bažnyčioje. Kaip jau pasakojo Arūnas, strigo ir gedo aparatūra, tačiau didžiulė žmonių auditorija nesiskirstė iki pat filmo pabaigos. Tuomet ir buvo nuspręsta: geriausių Europos dokumentinių filmų festivalio vieta – Anykščiai, – temainfo.lt pasakojo Algimanta Matelienė.
O A.Matelis, Lietuvoje ir toli už jos ribų žinomas dokumentalistas, kalbėjo dar ir apie šio miesto savitumą.
– Į Radžio koncertą anykštėnai neišperka bilietų, o į klasikinius koncertus išperka. Čia tebejuntamas Antanas Baranauskas, čia – puiki bažnyčia, ir ta upė… – kalbėjo jis.
Festivalio atidaryme šio renginio globėjo Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus nebuvo: penktadienį jis turėjo reikalų Prezidentūroje; nebuvo ir komisijos nario Žilvino Smalskaus – „plėšė“ Anykščių siauruko traukinį…
Salė jiems negailėjo plojimų – žino: negali dabar, bus vėliau.
Irene M. Borrego, kurios filmu „Duona ir žuvis“ prasidėjo festivalis, su žiūrovais susitiko emocinga ir nuoširdi.
– Kodėl toks filmo pavadinimas? – klausė jos anykštėnas. Ir ji pasakojo:
– Filmas – apie nedidelius Serbijos kaimelio stačiatikių maldos namus, kuriais rūpinasi Mirko. Kiekvieną rytą jis atrakina juos ir visokius mažus, bet svarbius dalykus skrupulingai ruošia pamaldoms. Filme užfiksuotas momentas: į pamaldas ateina tik viena moteris. Pamenat biblinį motyvą apie duonos padauginimą ir minios pamaitinimą? Mirko tarnystė turi tą pačią prasmę: ji saugo viltį, kad pamaldose žmonių daugės. Šis filmas – apie tikėjimą, apie pastovumą, išsaugotą net tada, kai, rodos, nėra jokios prasmės jį saugoti. Jei esi labai didelis pesimistas, optimistu tampi savaime – tai vienintelis dalykas išgyventi.
Irene M. Borrego filmo stilistika labai vientisa, jis stebina išraiška, bet lieka labai suprantamas net be vertimo; atrodo, kad jis sukurtas lengvai ir greitai: atėjai ir nufilmavai. O vis dėlto užtruko: dvejus metus buvo ieškoma rėmėjų, dar dvejus filmuota.
Kaip filmą vertino patys serbai? Jie patys pasikvietė šią ispanų režisierę, atsivežė į nediduką nuostabų kaimelį ir leido rinktis: ką nori tą filmuok. Po filmo peržiūros miestelio bendruomenės nuomonė buvo vienareikšmiška:
– Gerai, kad ne apie karą.
Irene M. Borrego filmą „Duona ir žuvis“ matė ir vertino per dešimt pasaulio kino festivalių, jis tapo Edinburgo nominantu. Pamatyti ją ir jos kūrybą čia, Anykščiuose, – dovana ir stebuklas.
EDOX anykštėnams atvežė 11 filmų. Spalio 5 d. baigsis jų peržiūra ir bus skelbiamas festivalio nugalėtojas. Jam atiteks Anykščiuose išaugintų avių vilnos žiemos paketas: kepurė, šalikas, pirštinės, paženklinti užrašu EDOX.
Rita Briedienė
temainfo.lt nuotraukos