Teiginys, kurio niekas neginčija, bet jį ištarus, norisi kalbą nukreipti kitur – gilintis skausminga ir sudėtinga. Vyresnės kartos žmonės, kurie prisimena tarpukarį iki nacių ir sovietų okupacijų, žydų bendruomenės gyvenimą, kurie ištvėrė karo baisumus, nelinkę vėl gyventi anų siaubingų mėnesių jausmais. Nuo 1941 metų liepos iki rugsėjo, per kelis mėnesius, Kupiškyje buvo sušaudyta nuo 
1500 iki 2 tūkst. žydų, ne tik čia gyvenusiųjų, bet ir atvežtų iš Šimonių, iš Viešintų. Ne tik čia tai vyko, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Neįmanoma tokio gyvybės paniekinimo masto suvokti, sunku rasti atsakymus. Prisiminimų naštą nedaug tepalengvina ta aplinkybė, kad buvo žydų gelbėtojų, dabar jie paskelbiami Pasaulio tautų teisuoliais, bet buvo ir skundikų, mačiusių humaniškas pastangas ir išdavusių geradarius okupantams.
Jaunimas bando sužinoti ir suprasti, nes istoriją reikia išmanyti, ne tik didžiąją, pasaulio tautų, bet ir savo krašto, savo miesto. „Praeities nepakeisim, bet ateitį galim“, – tokį credo gegužės 30 d. paskelbė Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos moksleiviai, pradėdami konferenciją „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“.
Konferencija ypatinga, tarptautinė, solidi, mat čia pranešimus skaitė Izraelio valstybės ambasadorius Amir Maimon, istorikai, mokslų daktarai Arūnas Bubnys ir Aldona Vasiliauskienė, savo darbus pristatė progimnazijos mokiniai ir mokytojos, savo atskirus stendus apie vietos žydų bendruomenes parengė svečiai iš Utenos, Pasvalio, Rokiškio mokyklų, Skapiškio ir Šimonių mokyklų atstovai, savo darbą „Kupiškio žydų bendruomenės istorija iki antro Pasaulinio karo“ apžvelgė Vilniaus „Pažinimo medžio“ mokyklos mokytojas Simonas Jurkštaitis.
Pateikta gausybė skaičių, iškalbingos statistikos: nuo XX amžiaus pradžios iki nacių-sovietų okupacijos žydai Kupiškio mieste sudarė nuo 72 iki 42 proc. visų gyventojų, jie dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, priklausė miesto tarybai, sprendė viešuosius reikalus, prekiavo, teikė paslaugas… Tai užfiksuota archyvų dokumentuose, kraštotyros leidiniuose. Juos pasiekti ir pasiskaityti ne taip paprasta, o galima tiesiog pasidairyti mieste.
Progimnazijos 7c klasės mokiniai, paskatinti mokytojų Jolantos Latvienės ir Nijolės Puzelienės, visai neseniai pasivaikščiojo po Sinagogos gatvelę, bene trumpiausią Kupiškyje, po autentišką akmenų grindinį, pasikalbėjo su senaisiais gyventojais. Sužinojo, kad prieš karą čia gyveno 29 žydų šeimos, buvo stiklininkų, kalvių, žydas Genka su karieta veždavęs keleivius į geležinkelio stotį. Maži to laikmečio nameliai tebėra iki šiol. Įspūdžius jaunieji kupiškėnai sudėjo į savo paveikslus, aplikacijas, mokyklos koridoriuje sudėliojo ir atkūrė beveik visą Sinagogos gatvelę. Konferencijos dalyviai galėjo apžiūrėti, pasiskaityti, aptarti.
„Matyti, kad čia dirba puikūs mokytojai, geri istorikai“, – dėkojo organizatoriams Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kovmanas, kiti svečiai.
Konferencijoje dalyvavo savivaldybės vadovai, Seimo nariai, daug rajono bendruomenės atstovų, istorijos mokytojų. Toks renginys, skirtas Kupiškio žydų bendruomenės istorijai Kupiškyje, pirmasis, tai, pasak vienos iš renginio iniciatorių muziejininkės Aušros Jonušytės, pradžia, įžanga į būsimus darbus. Savivaldybės meras Dainius Bardauskas užsiminė apie sumanymą senajame malūne Kupiškyje įkurti žydų paveldo muziejų.
Matas Žebrokas
Autoriaus nuotraukos