Rokiškėnas gydytojas Viktoras Jencius balotiruojasi vienmandatėje Sėlos rinkimų apygardoje nr. 50. Jis – nepartinis kandidatas, remiamas Lietuvos centro partijos, daugiamandatėje apygardoje 41-uoju numeriu kandidatu į Seimą yra iškeltas Antikorupcinės N.Puteikio ir K.Krivicko koalicijos (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija) nr. 14.
Kandidatas į Seimą V.Jencius dirba chirurgu Rokiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centre. Visuomenei jis žinomas straipsniais „Vorutoje“, „Laisvame laikraštyje, „Lietuvos aide“, žurnaluose „Lietuva-Čekija“, „Varpai“, „Lietuvos bajore“, išeivijos „Tėviškės žiburiuose“, „The Lithuanian Museum Review“ ir kituose. 2012 m. V.Jencius su Thaddeus`u Stomma įsteigė 1918 metų signataro Donato Malinausko premiją, kuri teikiama žmonėms, nusipelniusiems Lietuvos valstybingumui. Tarp premijos laureatų yra šviesios atminties kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius, dr. Napoleonas Kitkauskas, etnografė Nijolė Balčiūnienė, profesorius kalbininkas Kaziemieras Garšva.
2011 m. V.Jencius išleido knygą „1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Tai knyga apie žymiausią kovotoją už lietuvybę Vilniuje ir Vilniaus krašte. Jo sumanymu Vilniuje buvo įkurta Dvylikos apaštalų draugija, nuo kurios prasidėjo Lietuvos tautinis atgimimas Vilniuje. Vėliau D.Malinauskas pagarsėjo kaip kovotojas už lietuvių teises Vilniaus krašto bažnyčiose; o spaudos draudimo metu jis žinomas kaip pirmasis lietuvių kalba išspausdinęs Pranešimą apie lietuvių teises. Visą gyvenimą jam buvo svetimos fiktyvios lygybės idėjos; savo diplomatinėje veikloje jis reiškėsi kaip antikomunistas.
– Gal turite žinių, kokių pastangų signatarui D.Malinauskui reikėjo balotiruojantis į Lietuvos steigiamąjį Seimą?
– D.Malinauskas tiesiogiai balotiravosi į pirmąją ir antrąją Rusijos Dūmas. Tačiau dėl prolenkiškai orientuotos dvasininkijos intrigų jis 
nebuvo išrinktas. Būti renkamu į Dūmą trečią kartą jis atsisakė, nes matė esant neteisingą rinkimų sistemą, paremtą turto cenzu, leidžiančiu balotiruotis tik turtingiems asmenims. Į Steigiamąjį Seimą 1920 metais kartu su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Juozu Tumu-Vaižgantu, Augustinu Voldemaru, Martynu Yču , Jokūbu Šernu, Vladu Mironu ir kitais jis balotiravosi nuo Tautos pažangos partijos. Deja, nė vienas jų, pasirašę 1918 metų Nepriklausomybės aktą, nebuvo išrinktas į Seimą, nes tuo metu Lietuvoje vyravo politika „Ura“, paremta fiktyviu lygybės principu – bolševizmu. Šiuo metu Parlamento rinkimų situacija panaši į buvusiąją prieš renkant Steigiamąjį Seimą. Rokiškyje yra užmirštas 1918 metų nepriklausomybės akto signataras Valdas Mironas, nors šimtmečio šventimas ne už kalnų. Nepaisant kritikos, iki šiol nėra rodyklės nuo pagrindinio kelio į signataro gimtinę.
– Kuo anuometinė situacija panaši į dabartinę?
– Tais laikais buvo spekuliuojama primityviais lygybės principais, paremtais teisėtos nuosavybės nusavinimu. Taip yra ir dabar: žadama išspręsti visas žmonių problemas, visus sulyginti, tačiau pasibaigus kadencijai nė vienas dar nepateikė ataskaitos, kaip jam sekėsi tuos principus įgyvendinti. Rinkimų metu stengiamasi apeiti esminius valstybės gyvavimo principus ir nenorima apie juos kalbėti.
– Kokie tai principai?
– Svarbiausi principai – turto neliečiamumas ir tęstinumas. Visiems žinoma, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, sovietų nusavintas Lietuvos piliečių turtas taip ir nebuvo iki galo sugrąžintas. Kalbu ne tik apie nekilnojamąjį, bet ir kilnojamąjį turtą, pastarajam sugražinti net nėra įstatymo. Todėl KGB generolų palikuonių namuose iki šiol kabo senųjų Europos ir Lietuvos tapytojų darbai. Iki šios dienos muziejai saugo meno kūrinius, konfiskuotus iš Lietuvos piliečių, aplaistytus tikrųjų jų savininkų ašaromis. Turto restitucijos, arba tiksliau – reversijos fiktyvumą pajuto ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Lietuvos piliečiui. Ginčai tarp Lietuvos tautų yra dirbtinai skatinami, kad nereikėtų grąžinti turto. Atkreiptinas dėmesys į tokią aplinkybę: 1940 m. konfiskuotas Lietuvos piliečių turtas tapo komunistų partijos turtu, ir jo teisių perėmėjai tuo turtu neteisėtai disponuoja iki šiol.
– Ar galėtumėte sukonkretinti?
– Visų pavyzdžių neišvardinsiu, bet, manau, nėra Lietuvoje šeimos, kuri, grąžinant turtą, nebūtų nuskriausta tariamos restitucijos vykdytojų. Manau, užteks paminėti faktą apie signataro Jono Vailokaičio turėtų Paežerių – vieno gražiausių pastatų Lietuvoje – grąžinimo istoriją. Už dvarą sumokėta simbolinė kompensacija, nors dukros norėjo atgauti jį natūra. Dabar čia Vilkaviškio „dvarininkai“ investuoja Europos Sąjungos milijonus.
Iki šios dienos neįvykdyta ir Alvito dvaro pastatų, priklausiusių signatarui D.Malinauskui, restitucija. Todėl kalbėti apie Lietuvoje vykdomos restitucijos teisingumą netenka, kai net signatarų palikuonims negrąžinamas turtas.
Na, o eilinių piliečių bėdomis niekas nebesidomi. Jei buvusios nomenklatūros atstovui arba jo palikuoniui prireikė paežerės, tai tikrasis savininkas jos niekada nesulauks.
– Argi pas mus nėra teismų?
– Mes deklaruojame, kad esame teisinė valstybė, tačiau neatskleisiu didelės paslapties pasakydamas, kad mūsų teisinėje sistemoje dirba buvę sovietinės nomenklatūros atstovai arba jos vaikai. Iki nepriklausomybės jie jokio turto neturėjo: nei jie valdė paežerių, gamyklų ar žemės plotų. Lietuvoje vykstantys procesai trečią dešimtmetį leidžia užvaldyti nemenką dalį Lietuvos turto. Tai jie ir gina tą turtą, kurį valdo patys arba jų luomo žmonės. Feodalizmo apraiškos Lietuvos teisinėje sistemoje akivaizdžiai matosi: tėvai perduoda savo valstybines pareigas savo palikuonims, tuo pratęsdami sovietų vykdytą okupaciją ir turto nusavinimą.
– Bet gi žmonės kreipiasi į teismus, bylinėjasi.
– Taip, jie bylinėjasi dešimtmečius, bet, be teismų, yra kitos asmenims poveikio priemonės. Tai yra valstybinė mokesčių inspekcija, kurioje dirba buvę sovietinės valdžios aktyvistai, o jų mėgstamiausias posakis: „Mokesčius reikia mokėti.“ Tik pati mokesčių inspekcija nesiremia konkrečiais įstatymais; ji vadovaujasi marksistine-leninine dialektika. Tai reiškia, kad kiekviena situaciją traktuojama taip, kaip reikalauja klano interesas. Mūsų mokestinės bylos yra laikytinos politinėmis bylomis. Atkreiptinas dėmesys į tokią aplinkybę: liberalas Remigijus Šimašius Baltarusijos KGB perdavė duomenis apie Baltarusijos opozicijos lyderį Alesį Beliackį. R.Šimašius nenukentėjo, o A.Beliackis pateko į kalėjimą. Aš turiu bičiulių, kuriems galiu užduoti klausimą „Tai kokią sukūrėm Beliackiui situaciją?“ Ir jie man atsako: „Viktorai, mokesčius reikia mokėti.“ Akivaizdu, kad piliečiams norima įpiršti bolševikinę mokesčių sistemą, kurioje moralinės vertybės ir įstatymai neegzistuoja.
– Negi nėra išeities?
– Nėra jokios abejonės, jog turime ieškoti kelių, kaip iš tos situacijos išeiti. Šiuo klausimu ne kartą esu kalbėjęs su savo giminaičiais, gyvenančiais JAV, ne kartą šį klausimą esu uždavęs JAV pulkininkui leitenantui Kęstučiui Eidukoniui, kuris Seime atstovauja lietuvių išeivijai. Jis yra vedęs mano pusseserę Sigutę. K.Eidukonio tėvas 1945 metais Vokietijoje rizikuodamas gyvybe iš vokiečių nelaisvės gelbėjo Vytauto Žemkalnio-Landsbergio sūnų Gabrielių. K.Eidukonis yra Vytauto Žemkalnio-Landsbergio krikštasūnis.1992 m. liepos 24 d. laiške, rašytame iš Kačerginės, Lietuvos kariuomenės savanoris dim. pulkininkas leitenantas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis prisiminė tuos tolimus laikus ir K.Eidukonio tėvelio drąsą. Dabar taip pat reikia turėti drąsos nepopuliariems teiginiams išsakyti. K.Eidukonis teigia, kad negalima leisti Seime ir savivaldos institucijose dirbti daugiau dviejų kadencijų. Įvedus tokį draudimą, būtų pakirstos sovietinės nomenklatūros šaknys. Toks požiūris leistų desovietizuoti Lietuvos politinę sistemą. Iki šios dienos mes turime sovietinį valdymą, sovietinę ekonomiką, sovietinę mediciną, sovietinę švietimo sistemą.
– Tokį vertinimą Jūs taikote ir mokyklai?
– Sovietinei mokyklai buvo būdingas besąlygiškas paklusimas partkomams. Šį klusnumą mokytojai atsinešė ir į nepriklausomą Lietuvą. Jie nesipriešino kaimo mokyklų uždarymui, jų skaičiaus mažinimui, bei sovietinių bosų (A.M. Brazausko, A. Sniečkaus, J.Paleckio ir kitų ) propagavimui laisvoje Lietuvoje. Čia norėčiau pastebėti, kad tautino atgimimo metu mokyklos buvo steigiamos dvarininkų ir inteligentų lėšomis, o nepriklausomoje Lietuvoje uždaromos tarpukario Lietuvos statytos mokyklos; kai kurios net sunaikintos. Sėlynėje, 
konservatorės, daugiametės Rokiškio rajono tarybos narės Jūratės Čypienės pašonėje, buvo sunaikinta 1949 m. signataro partizano Leonardo Grigonio-Užpalio statyta mokykla. Susiklostė anekdotinė situacija: prieš pora metų Vilniuje buvo pagaminta lenta, skirta L.Grigoniui-Užpaliui atminti, kuri turėjo būti pritvirtinta prie Smėlynės mokyklos sienos. Tačiau atsakingiems asmenims atvežus atminimo lentą, nebuvo kur jos kabinti.
Akivaizdu, kad turėjo egzistuoti principas: visos kaimo mokyklos turi būti išsaugotos ir jose mokomas kad ir vienas mokinys. Nelieka mokyklos, nelieka ir kultūros židinio, o nelieka šio, nelieka ir žmonių. Mokytojo vardo žeminimas, pradėtas sovietmečiu (mokytojas buvo žemiau partkomo instruktoriaus) tebėra tęsiamas ir nepriklausomoje Lietuvoje – neleidžiama jam oriai gyventi, nemokama jo darbą atitinkanti alga. Pinigingų partinių šulų vaikai duoda nurodymus ne tik mokytojams, bet ir mokyklų direktoriams. Tai vyksta ir Rokiškio mokyklose. Todėl būtina kuo greičiausiai atkurti mokytojų autoritetą privačiomis mokyklomis; jos pradėtų konkuruoti su valdiškomis ir rodytų joms pavyzdį. Vilniuje visi veržiasi į Jėzuitų gimnaziją, dalinai finansuojamą privačiomis lėšomis.
Mūsų visuomenės visišką nepagarbą mokytojams parodė pedagogo Bronislovo Burgio atvejis. Mokyklos neabejotinai privalo ūgyti pilietiškumą ir patriotizmą. Nesuprantama, kodėl nepriklausomos Lietuvos mokykloje leidžiama tęsti sovietines tradicijas. Socialinių mokslų vadovėliai parašyti taip, kad mokinys nesuvokia okupacijos siaubo. Keista, kad Lietuvai tapus laisvai, mokiniams buvo leistina pasirinkti – etikos ar tikybos mokytis. Kai atėjo sovietai, tikyba buvo panaikinta, ir neklausė niekas, ar tu nori mokytis ateizmo. Tai kodėl susigrąžinę laivę negrįžome į priešokupacinę sistemą, kai tikyba buvo privaloma? Pagarbos stoka mokytojui apsprendžia patriotizmo nebūvimą, o tai ir nulėmė nepamatuotą emigraciją.
– Na, o sveikatos sistema?
– Sveikatos apsaugos problemos irgi sietinos su sovietiniu palikimu. Per 25 metus niekas nepasikeitė. O juk visas problemas galima išspręsti sukūrus kelias ligonių kasas. Galima palikti ir vieną valstybinę. Ligonis, atėjęs pas gydytoją, gautų kvitą, o išlaidas dengtų konkuruojančios ligonių kasos. Ligonis turi betarpiškai dalyvauti atsiskaitymo procese.
– Krizė lyg ir baigėsi. Neberandama atsakymo, kodėl ir šiandien žmonės emigruoja…
– Žmogaus ekonominė būklė – disponuoti turtu ir nuosavybe. Turtas negrąžintas, žmonės nusivylę, todėl ir emigruoja. Piliečiai mato: per vieną dieną atsirado žmonės, valdantys milijoninus turtus. Emigraciją galima sumažinti žmones padarius turto valdytojais. Būtina išspręsti UAB-ų akcijų klausimą. Disponuojantieji UAB-o – pieno pramonės, šilumos ūkio, buvusio telekomo, naftos, Lietuvos draudimo, Lietuvos bankų ir t. t. – turtu privalo jį dalinai grąžinti tiems, kurie dirba, o sau pasilikti 51 proc. akcijų. Būdami įmonės savininkais žmonės neemigruos. Amerikoje buvo laikas, kai iš stambių akcininkų buvo išperkamos akcijos. Pas mus jas reiktų atiduoti nemokamai, nes mūsų žmonės yra nuskurdinti iki begalybės. Ar geriau, kad milijonai dingsta „Snoro” banke? Labai svarbi ir produkto kaina: reikia naikinti PVM maisto produktams.
– Įstatymais žmogaus nesulaikysi…
– Būtina taip formuoti įstatymus, kad jie būtų suvokiami daugumai šalies piliečių. Verta pastebėti, kad JAV įstatymai egzistuoja apie 240 metų. Jie paprasti, suvokiami ir nekeičiami. Lietuva turi gerą pavyzdį – Lietuvos Statutą. Vienoje knygoje buvo reglamentuoti visi teisiniai žmonių santykiai. Ir tai buvo tobuliausias teisynas Europoje. Caro teisynui sutalpinti neužtekdavo kambario. Anot caro advokatų, buvo 
galima išteisinti bet kurį nusikaltėlį arba apkaltinti nekaltą. Caro teisyno rudimentų apraiškų liekanų matome Lietuvoje. Deja, nėra Lietuvos statuto tęstinumo. O tai naudinga sovietinei nomenklatūrai, kuri tęsia sovietines tradicijas.
Akivaizdu, kad Lietuva pasirinko klaidingą ir kariuomenės kelią. Nėra valstybės be kariuomenės: neturi savo, išlaikysi svetimą. Bene prieš penkerius metus „Lietuvos aide” rašiau, kad Lietuvos kariuomenę sugriovė Juozas Oleka ir Rasa Juknevičienė. Jie tarpusavyje galėtų išsiaiškinti, kurio jų kariuomenės griovimo nuopelnai yra didesni. JAV pulkininkas leitenantas K.Eidukonis, kariavęs Vietname ir kitur, tvirtino, kad profesionali kariuomenė yra nepalyginama su šauktinių, mat jis tarnavo ir šiokioje, ir tokioje armijoje. Tačiau Lietuva yra maža valstybė: ji privalo turėti mišrią kariuomenę.
Nuo savęs norėčiau pridėti: karo prievolė – kaip Izraelyje – turi būti privaloma visiems, nepriklausomai nuo to, kur Lietuvos pilietis šiuo metu gyvena. Atlikdami tarnybą jaunuoliai užsibūtų Lietuvoje ir savo gyvenimą susietų su ja.
.
– Žinote labai daug. Kodėl nedalyvaujate debatuose?
– Debatus organizuoja tie asmenys, kurie disponuoja pinigais. Nemokamai – tik sūris spąstuose. Jei yra debatų užsakovai, tai jie ir organizuojami jų interesams apginti. Todėl nenoriu prisidėti prie dabartinio valdančiojo sluoksnio interesų gynimo.
Radijuje, spaudoje, televizijoje ginčytis ir savo tiesas įrodinėti reikia ne paskutinę dieną, o visą laiką – nuo vienų rinkimų iki kitų. Kai kurių mano straipsnių nenori ne tik Rokiškio spauda, bet ir respublikinė. Beje, spausdina emigracijos spauda, jiems tai įdomiau, nors Lietuvoje gyvename mes. Televizijoje irgi esu kalbėjęs: deja, tik tais klausimais, kurie būdavo aktualūs tai laidai, o visą kitą iškirpdavo. Nuostabą kelia aplinkybė: esu kviečiamas į debatus, tačiau mano pavardės, kad dalyvausiu debatuose, spaudoje nėra. Vadinasi, ir mano šalininkai į debatus neatvyks. Nesu naivus: buitiniu rasizmu pasižyminčių socialdemokratų perauklėti nesitikiu, kaip ir TS-LKD atstovų. Almanto Blažio ir Algio Kazulėno, kurie savo buvimo valdžioje laikotarpiu skubėjo Rokiškyje atminimo lenta įamžinti Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių A.M.Brazauską (taip jis pristatomas Lenkijoje, nacistinės Vokietijos „Vilko guolio“ griuvėsių ekspozicijoje) – irgi nepakeisiu. Tokių darbų socialdemokratai nepamiršo: A.Blažio sūnus nesenai laimėjo konkursą dirbti rajono Savivaldybėje…
Yra žinoma, kad Andrius Domaševičius, vienas iš Lietuvos socialdemokratijos tėvų, savo šalininkams susirinkimuose liepdavo susėsti skirtingose salės vietose ir, gavus komandą, trypti ir šaukti. Tad šiandien A.Domaševičiaus įsakymu tryptų ne vienos partijos atstovai. Tiesa, nors D.Malinausko ir A.Domaševičiaus pasaulėžiūros buvo skirtingos, tačiau jų dukros buvo geriausios draugės.
– Kas Jūsų šalininkai?
– Aš orientuojuosi į tuos, kurie skaito ir domisi.
– Ar stiprią jaučiate rinkimų konkurenciją?
– Neabejotinai. Ne tiek konkurenciją, kiek gerai organizuotą poveikį žmonėms. Savivaldybei priklauso daugybė įmonių, ir niekas negali atmesti galimybės, kad užsidarys kaimo biblioteka, jei nebus balsuota taip, kaip reikia. Žmogus savo darbo vietą brangina. Nors niekas Premjero atvykimo į Rokiškio rajoną viešai nepavadino rinkimine agitacija, tačiau tai yra akivaizdu.
Kitas aspektas – portretai, kurių dydžiai viršija sveiką logiką. Manau, net Stalinui tokio dydžio plakatų nekabindavo. Sėlos apygardoje iš aštuonių kandidatų šeši savo atvaizdais papuošė miestą. Deja, į Seimą iš jų pateks tik vienas asmuo, o parlamentiniai portretai pagaminti už mokesčių mokėtojų pinigus. Gal juos geriau būtų paskirti vaikų namų problemoms spręsti?
– Jūsų šūkis „Seimas – ne Grūto parkas“. Ką tai reiškia? Be to, bendras antikorupcinės koalicijos šūkis yra kitas.
– Dauguma iki šiol buvusių Seimų sudarydavo sovietinė nomenklatūra arba jų ainiai ir nesvarbu, kurioje salės pusėje jie sėdėdavo – kairėje ar dešinėje. Lietuva lyg ir bandė atsikratyti sovietinių stabų, išveždami jų paminklus į Grūto parką, deja, jų įgyvendintojai išliko valdžioje. Taigi akivaizdu, kad stabai – Grūto parke, o realūs žmonės – Lietuvos Seime. Įsitaisė jie ten, kaip ir Grūto parke, matyt, ilgam. Kuo daugiau į Seimą bus išrinkta asmenų, nesusietų su sovietine nomenklatūra, tuo greičiau išspręsime Lietuvos problemas. Tiesa, ne visi, priklausę nomenklatūrai, buvo uolūs jos tarnai. Tačiau, kaip rodo nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, jie ir turtų nesusikrovė. Seniai laikas išmokti atskirti pelus nuo grūdų, suvokti, kas kam tarnauja.
Keista yra tai, kad netgi tremtinių palikuonys – tam tikra prasme – tampa Grūto parko eksponatais. Esame stipriai sovietų valdžios sužaloti ir su tuo apsipratę.
Politinė reklama bus apmokėta iš Antikorupcinės N.Puteikio ir K.Krivicko koalicijos (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija). Užsakymo nr. A16-31