Kupiškio etnografijos muziejus šiais metais vykdė projektą „Dailininkės Veronikos Šleivytės gyvenimo puslapiai“, iš dalies finansuotą Lietuvos kultūros tarybos, kultūros ministerijos ir Kupiškio rajono savivaldybės. Projektas buvo skirtas muziejaus struktūriniam padaliniui, V.Šleivytės galerijai Viktariškių kaime, gryčiai bei klėtyse saugomoms ekspozicijoms atnaujinti.
Kupiškio rajono Viktariškių kaime V.Šleivytės paveikslų galerija buvo įkurta 1984 m., dar esant gyvai pačiai menininkei. Galerijos medinių pastatų kompleksą sudaro Jono Šleivio (kalvio) gyvenamoji troba, pirtis-kalvė, klėtis, du pastatai, kuriuose buvo eksponuojami dailininkės paveikslai. Čia vykdomi įvairūs projektai vaikams ir jaunimui, plenerai, edukaciniai užsiėmimai; bendruomenės narių bei suaugusių žmonių susibūrimai, vedamos ekskursijos įvairaus amžiaus ir specialiųjų poreikių grupių nariams. Kadangi ekspozicinių erdvių pastatų būklė yra itin prasta, ekspozicijos nebuvo atraktyvios ir pritaikytos šiuolaikinės visuomenės poreikiams.
Dailininkė V.Šleivytė gimė 1906 m. gruodžio 6 d. gausioje Šleivių šeimoje. Tėvas J.Šleivys (1858–1945) buvo bežemis kalvis, mama Barbora (1870–1950) – pribuvėja. Jie susilaukė 14 vaikų, iš kurių yra žinomi šie: 5 mergaitės (Ona, Paulina, Mikalina, Veronika, Marijona) ir 5 berniukai (Petras, Povilas, Juozas, Antanas, Steponas).
V.Šleivytė buvo viso Viktariškių kaimo spindulys, visų buvo mėgiama, laukiama ir mylima. Begyvendama Kaune, ji dažnai čia grįždavo, mėgo savo šeimynykščius fotografuoti, įamžinti įvairius šeimos susibūrimus. Dėl to neatsiejama menininkės gyvenimo dalis – Viktariškiai.
Dailininkė dovanojo savo kūrinių Kupiškio etnografijos muziejui. Po V.Šleivytės mirties beveik visi asmeniniai jos daiktai iš buto Kaune, kur menininkė gyveno, buvo parvežti į Kupiškį.
V.Šleivytės galeriją, esančią atokioje kaimo vietovėje, siekiame paversti patrauklia profesionaliojo meno sklaidos erdve. Su dizaineriais Vyliumi Deveikiu ir Violeta Balčiūnaite sukūrėme ir atskleidėme gerai žinomos Lietuvos menininkės, XX a. pirmos pusės Kauno visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjos asmenybę, jos kūrybinį palikimą ir indėlį į Lietuvos dailės istoriją.
Šis projektas leido sutvarkyti 5 klėties patalpas, kuriose – menininkės gyvenimas Kaune: studijos Kauno meno mokykloje, pirmosios fotomėgėjų meno parodos, pirmosios moterų dailininkių parodos ir moterų dailininkių draugijos veikla; menininkės asmenybė meninėse fotografijose, pastelės ir grafikos darbuose.
Sutvarkyta ir kalvio šeimos gyvenamojoje gryčioje esančios ekspozicijos, kuriose perteikiama, kaip gyveno Jono ir Barboros Šleivių gausi šeima.
Šis projektas leido sukurti vientisą bendrą visumą, atitinkančią šiuolaikinės visuomenės poreikius, prisidedančią prie profesionalaus meno populiarinimo ir sklaidos – ypač jaunosios kartos tarpe, – etninės kultūros tradicijų tęstinumo Kupiškio krašte.
Donata Jutkienė
Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė