Rasa Niurkaitė 2008 m. baigė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Šiuo metu ji dirba renginių organizatore Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Apie tai, koks turėtum būti, kad sugebėtum organizuoti šios įstaigos renginius, ir kalbėjomės su Rasa.
– Baigusi mokyklą išvažiavai į Vilnių. Koks buvo tolesnis tavo kelias?
Darbas be iššūkių Rasai netinka.
– Oi… reikia prisiminti… Trumpai: įstojau į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybę. Kol mokiausi, vis dirbau skirtinguose teatrų festivaliuose, šokau kinetinio teatro trupėje, bet ramybės neradau. Tada išvažiavau pasimokyti į Ispaniją: mokiausi menų disciplinų ir dirbau anglų kalbos mokytoja. Netikėtai susidraugavau su vieno underground‘inio teatro savininku, režisieriumi Migeliu. Pamilau tą teatriuką, nes ten vykdavo labai įdomūs workshop‘ai, parodos ir, žinoma, spektakliai, netelpantys į valdomą tradicijos valstybinių teatrų repertuarą. Taip pamažu susikūrė pažįstamų teatro – ir ne tik –žmonių ratas. Atėjus jausmui, kad ten jau įsigyvenau, nusprendžiau ilgiau ten nelikti. Grįžau namo. Ėmiau dirbti didžiulėje korporacijoje, dirbau joje daugiau nei metus. Nežinau, kaip man pavyko taip ilgai ištverti: darbas buvo nekeliantis per daug iššūkių. Baigusi universitetą mečiau šį darbą, tris dienas atostogavau ir atėjau dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.
– Ar džiaugiesi pasirinkusi būtent šią profesiją?
– Na, mano profesija, kaip teigiama diplome, – filologė. Jei kalbėtume apie filologiją, atsakyčiau: „Žinoma, ne.“ Ją pasirinkau per skubėjimą ir nežinojimą, ko noriu. Dabar žinau. Tikiuosi – ateityje tai ir bus mano profesija. Dėl šios priežasties nebuvau pavyzdinga studentė. Manau, universitetas daugiau man davė gyvenimo, o ne akademinių pamokų, – padėjo suprasti, ko noriu.
– Kas padėjo atrasti kelius į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą?
– Teatre norėjau dirbti visada, bet čia atsidūriau visai netyčia. Jau nebegalėjau ištverti toje didelėje korporacijoje ir žiūrinėjau darbo skalbimus. Akis užkliuvo už vieno jų – taip aš čia ir atsidūriau. Kas padėjo? Manau mano nemaža darbo su teatru patirtis, jau nuo pat pirmo kurso – savanoriška veikla įvairiuose festivaliuose ir renginiuose.
– Ar daug reikia uždirbti, kad galėtum pragyventi Vilniuje?
– Priklausomai nuo kiekvieno poreikių.
– Ar patinka renginių organizatorės darbas?
Kupiškėnas Edvinas – vienas „TRUpės“ iniciatorių.
– Labai daug čia išmokstu. Kasdien. Matau spektaklį nuo jo gimimo iki premjeros – tai ilgas kelias, bet man labai patinka dalyvauti procese. Statyti spektaklių dažnai atvažiuoja puikūs užsienio menininkai: nemažai įkvėpimo iš jų gali pasisemti ir savo idėjoms.
– Žinau, kad turi savo teatro trupę. Papasakok jos atsiradimo istoriją.
– Jau seniai kirbėjo mintis apie trupę, bet ji taip ir tūnojo kažkur viduje. Vieną dieną papasakojau ją savo bičiuliui kupiškėnui Edvinui, ir jis sako: „Tai darom!” Taip gimė „TRUpė“. Labai paprastai.
– Kaip tapti trupės nariu?
– Pirmieji „TRUpės“ nariai buvo mūsų su Edvinu draugai. Ėmėme repetuoti „Interego“. „TRUpė“ – kolektyvinis projektas. Esu palaiminta, kad gyvenu Tilto Namuose (čia toks namas Tilto gatvėje, Vilniuje). Pas mus yra aktorių ir scenografų, teatro grimuotojų ir muzikantų, operatorių ir… – visko, ko tik gali prireikti kuriant, ir šie žmonės labai prisidėjo. Esu be galo dėkinga jiems. Taigi „TRUpės“ nariais tampa žmonės, kuriais pasitikime, kurie yra draugai.
– Neseniai įvyko pirmojo spektaklio premjera. Ar ji pasisekė?
Gyvenimas Tilto namuose
– Premjera labai šviežia, todėl dar neturėjau laiko kontempliuoti – pavyko ji ar ne. Pailsėję susitiksime ir aptarsime viską, kas buvo. Žmonės vis klausinėja: „Na, kaip jautiesi? Kaip pavyko?“, o aš neturiu atsakymo: nežinau. Dar neturėjau laiko pajusti, kas ir kaip buvo: šią premjerą sekė baleto premjera teatre.
– Gal koks nors spektaklis planuojamas ir Kupiškyje?
– Planai kol kas – tik galvoje, bet į Kupiškį tikrai atvažiuosime. Vis pagalvoju: būtų smagu padaryti projektą su Kupiškio moksleiviais, pamatyti, kuo jie gyvena, sugrįžti ten, kur dar taip neseniai buvau ir aš pati. Minčių daug, bereikia jas įgyvendinti.
– Tai kokios tikrosios tavo svajonės?
– Ji viena ir labai didelė.
Kalbėjosi Emilija Briedytė
Tomo Lukšio nuotraukos