– Kiek save prisimenu, muzika visada buvo kartu su manimi“, – sakė Valda.
Pirmą dainą mergina sukūrė antroje klasėje. Besisupdama sūpuoklėse ji rimavo smagią dainelę apie savo katę…
– Vaikystėje mano dainos būdavo apie tai, ką matau aplink save – draugus, žaislus, orą. Vėliau idėjos vis dažniau ėmė rastis mano viduje, pagrindu tapo jausmai, būsena, išgyvenimai. Muzika augo kartu su manimi, ji buvo tarsi kūno dalis, kuri bėgant laikui stiprėja… Gyvenimo išmėginimai padėjo tobulėti ne tik man, bet ir mano muzikai“, – pasakojo mergina.
Kai Valda mokėsi 6-oje klasėje, jos muzikos mokytoja Daiva Šakickienė pasiūlė dalyvauti šalies mokinių autorinės dainos konkursiniame festivalyje „Ave, Vita!“ Sąlyga – dalyviai gali atlikti tik savo kūrybos dainas. Tai merginą pastūmėjo pirmiems rimtesnės kūrybos mėginimams.
Konkursui sukūrusi dainą apie globos namų vaikus, savo amžiaus grupėje Valda užėmė pirmą vietą. Tai ją paskatino konkursuose dalyvauti kasmet. Po pirmojo pasirodymo praėjus trejiems metams šį konkursą ji laimėjo. Valdos kūrinys buvo pripažintas tų metų geriausia festivalio daina.
Jaunos dainininkės gyvenime dar vienu dideliu išbandymu tapo jos dalyvavimas televizijos laidoje „Talentų ringas“. Mergina, kuriai tebuvo vos 13 metų, nepabūgo kameros: gynybai prieš kandžią komisiją ir negailestingus žiūrovų vertinimus pasiėmusi tik gitarą ji žengė į sceną.
Pirmas dainininkės pasirodymas „Talentų ringo“ atrankos etape buvo silpnokas. Valda prisimena: labai jaudinosi, ne viskas scenoje klostėsi pagal planą, jos kūrybos daina apie Lietuvą skambėjo nedrąsiai. Mergina tik per plauką iškopė į kitą etapą.
Nesklandumai vis dėlto užgrūdina.
– Jei mane kas nors kritikuoja, džiaugiuosi. Manau, jog kritikai tiki, kad galiu geriau“, – sakė mergina.
Kitam etapui Valda ėmė ruoštis labai atsakingai. Ją palaikė jos muzikos mokytoja D.Šakickienė, negailėjusi patarimų, išmokiusi merginą muzikoje atrasti vis naujų dalykų. Ruoštis konkursams padėjo ir kiti Kupiškio meno mokyklos pedagogai.
Tuo metu merginos pasirodymams ėmė talkinti fortepijono konkursuose laurus skynęs kupiškėnas Antanas Baranauskas. Valda ir Antanas, kartu su Monikos Dičkutės pagalba, kibo į darbą – kūrė aranžuotes merginos dainoms. Bendromis jėgomis jiems pavyko stipriai paįvairinti ir pagyvinti Valdos pasirodymus. Taip etapas po etapo jie nukeliavo net iki superfinalo.
Po konkurso keturių dainų bagažas išaugo iki vienuolikos. Tai puikiai atspindi „Talentų ringo“ scenoje sukauptą patirtį.
Vėliau Valdos ir Antano duetui pavyko laimėti „Ave, Vita!” konkursą!
Po daugybės patirtų išgyvenimu merginą užklumpa mintys: gal viso šito nereikia?
– Daug lengviau gyventi, kai gyveni paprasčiau, kai į gyvenimą žiūri realistiškai ir neprisikuri daug svajų, neužsikeli per daug aukštai siekių kartelės. Tačiau svajinga siela neleidžia nusiraminti ir kaskart vis iš naujo verčia ieškoti savęs. Kurdama vėl susiduriu su išbandymais. Rašyti pradedu, kai vidinė būsena yra aiški. Pasiėmusi popieriaus lapą bandau klausimus, kurie neduoda ramybės įvertinti logiškai ir, nustūmusi blogas mintis, stengiuosi jiems rasti sprendimo būdus, – pasakojo Valda.
Šią proto ir jausmų dvikovą mergina iliustruoja savo dainomis.
[…Sometimes my eyes try to see to much,
Sometimes, not sometimes, but always i’m thinking twice
It’s hard to explain, so i should shut up
I hope that sun will wake me up…] (Daina „I‘m melting now“)
Valda prisipažįsta, kad tokias kovas retai laimi protas.
– Būna taip, kad pati sau meluoju: prisiekiu, kad dėl tų dalykų, kurie sukelia negeras emocijas, daugiau nebesikrimsiu. Tačiau ne visada pavyksta laikytis sau duoto pažado. Nelengva vadovautis pačios atrastais būdais spręsti problemas. Stiprybės pritrūksta. Tačiau kūrybiškai apsvarsčiusi tai, kas neramina, atsigaunu, tarsi išsikraunu ir – vėl į priekį, – šypsojosi Valda.
[…Ten, glūdumoj, pasiliko nuodai klastingi.
Gal jų išvaryt nenoriu?
Todėl košmarus kas naktį aš sapnuoju.
TAI, KAS TAVĘS NENUŽUDO, TAU PADEDA JUDĖT Į PRIEKĮ…](Daina „Glūdumoj“)
Valda kalbėjo:
– Tikiuosi, jog šiuos ieškojimus mano kūryboje randa klausytojas. Juk kiekvienas savo kelyje turime pereiti panašias kliūtis, barjerus, patyrimus…
Valda džiaugiasi, jei jos dainos kažkam padeda eiti savo keliu. Jei kažkas, išklausęs jos dainą, atsiliepė, jei jaunos kūrėjos darbe atrado dalį savęs, mergina džiaugiasi. Galbūt šis bendrumo jausmas ir yra emocija, apie kurią žmonės sako: „Užkabino daina.“
– Klausytojų , išgirdusių tai, ką sukūriau, išgyvenimai pasiekia mane komentarais ir pastabomis. Jie skatina kūrybinius ieškojimus, dovanoja naujų potyrių. Žinute išsiųsta mano daina atranda klausytoją. Pas jį pagyvenusi apsisuka ir grįžta namo – tampa naujomis mintimis ir dainomis. Taip gyvenimo keliu einama į priekį … – sakė Valda.
[…Tai ilga kelionė nusimato
Pasiimk kartu, jei trykšti valia.
Tai ilga kelionė, tik ištarki žodį
Aš keliausiu , jeigu nori…] (Daina „Kelionė“)
Valda svarsto, kaip įveikti nusistatytas ribas.
– Noriu, kad mano kūryba nebebūtu vien gitara ir vokalas. Muzikoje turi atsirasti daugiau instrumentų, garsų; daugiau eksperimentų ir žaismo… Aš vis dar augu, todėl ir mano muzika neturi atsilikti, – taip mano mergina.
[…Kai lapų košė po kojomis, – dar didesnis jovalas many
Tomis dienomis galvoju aš, koksai tu buvai kvailys.
Nors šiandien ir lengva man kalbėt, kas buvo praeity.
Spalvotas saulėlydis jau paslėpė pėdas kely…] (Daina „Apie pėdas ir kitus nesklandumus“)
Tekstas Pauliaus Briedžio