Dominyka Balaišytė. 15 m. Fotografuoja jau treji metai.
Fotografija mane sudomino pusseserė. Jos senu juostiniu fotoaparatu darytose nuotraukose būdavo „kažkas“, kas priverdavo į jas įsižiūrėti. Sunkoka būtų įvardinti, kas konkrečiai kėlė tą netikėtą jausmą, kurį sukeldavo nuotraukos, tačiau to užtekdavo, kad užfiksuota akimirka man patiktų. To „kažko“ ėmiau ieškoti ir aš. Taip pradėjau fotografuoti.
Patinka kasdienybės saviti ir neįprasti vaizdai. Būna, užfiksuoju kadrą, o peržiūrėdama nuotraukas jame randu tai, ko fotografuodama nepastebėjau. Nuotrauka gali šiek tiek pakeisti realybę, suteikti jai daugiau spalvų, išskirti konkrečias detales… Skubėdami tų smulkmenėlių nespėjame pamatyti, juolab užfiksuoti. Fotografija kasdienybę leidžia pamatyti vis kitokią…
Neretai atsitinka net taip: vertindami mano nuotraukas kiti atranda jose dalykų, kurių aš pati nepastebėjau. Ta pati nuotrauka visiems gali atrodyti kitaip.
Labiausia man patinka peizažų nuotraukos iš paukščio skrydžio.
Mano tėtis Antanas Balaišis bene prieš 10-metį susidomėjo oreivyste. Iš karto, kai jis kartu su draugu Laimiu Skrupskiu sukonstravo savo pirmą skraidyklę, šis pomėgis išaugo į hobį, domėjimasis oreivyste virto praktika. Vasaros metu tėtis dažnai kyla paskraidyti, neretai kartu pasiima ir mane. Vaizdas iš viršaus labai nekasdieniškas!
Žvelgdamas į žemę iš aukštai matai labai gražių ornamentų. Man labai patinka Rokiškio rajono „kepurinės“ pelkės vaizdai: vandens paviršiaus augalai sukuria nuostabius piešinius. Stiprų jausmą gali sukelti net paprasčiausios traktoriaus įspaustos vėžios. Iš viršaus matai per dieną technikos sukurtą paveikslą. Būna, jog net pavieniai medžiai susidėlioja į gražias kompozicijas, stebindami savo netvarkinga tvarka. Retkarčiais visa tai bandau užfiksuoti fotoaparatu…
Kai debesys nusileidžia žemai, pavyksta virš jų pakilti. Nedažnai taip būna. Skrydis debesyse nuostabus, jų keterų baltos pilys gniaužia kvapą. Tokius skrydžius mėgstu labiausia, jie savo vaizdais pralenkia žemės reginius. Negalėčiau pasakyti, dėl ko taip yra, bet galbūt danguje yra daugiau to „kažko“, ko ieškau ir fotografijose.
Kylant į dangų fotoaparato nesinori imti. Neišeina vienu metu ir mėgautis skrydžiu, ir gaudyti kadrus. Besistengdama užfiksuoti tai, ką matau, prarandu tos akimirkos jausmą. Tačiau vis tiek dažniausia fotoaparatą imu su savimi. Manau, svarbu ir kitiems parodyti tai, ką matau viršuje. Noriu dalintis tuo.Štai kelios mano skrydžių nuotraukos.
temainfo.lt