Toomi Korpela – likimas

Nereikia paukščių lesinti – paskui jie nebesugeba susirasti maisto. Tačiau lieka daug sausainių trupinių, aš juos suberiu ant palangės. Atlekia tie patys. Na, gal koks naujokas prisijungia. Štai sniegenos šone styro nebaigta pešti plunksna. Ji – palangės nuolatinė. Ir žvirbliai vienas į kitą nėra jau tokie panašūs.

Durų varpelis. Šiam dar nespėjus nutilti:

– Sveika. Gal žinai, kodėl Googlas Anykštos neberodo…

– Nesąmonė. Upei – milijonas metų, o Googlas jos rodo.

– Girdėjau tokias kalbas: Darbo partija ima spaudą. Jau taip blogai?

– Kam? Darbo partijai? Sargūno paklausk. Anykštėnai ginčijasi: kodėl vienus – nei iš šio, nei iš to, o jo nemini.

– Manęs buvo prašę papasakoti kelionės į Suomiją įspūdžius.

– Man papasakok.

– Tikras likimas. Helsinkio oro uoste neiškenčiau ir atsigręžiau į vyrišką balsą – išskirtinį, sodrų.  Negalėjau patikėti  – Tommi Korpela. Keturiese jie skrido į Lietuvą,  Ivaškevičiaus pristatymą. Negalėjau nuo jų atitraukti akių. Tokia sava buvo  ta kompanija. Keista,  Tomio veidas kažkoks nejaunas.

– Jis 1968 gimimo…

– Tai kiek čia jam? Grįžę nuėjome į „Santą“.

– Patiko?

– Užkabino… Tai likimas. Man reikėjo pamatyti šį filmą.

– Tai patiko?

– Galvoju: mano sūnus daug netenka… Negaliu su ja susitaikyti, negaliu rasti išeities. Vakar jie išskrido. Visi buvome nuvažiavę į „Elmontato“. Maistas baisus. Taip ir pasakiau: „Kaip atėjote paimti pinigų, taip dabar nueikit į virtuvę ir praneškit virėjoms: čia neįmanoma valgyti…“

– Bet suvalgei?

– Norėjau valgyti ir suvalgiau. Bet daugiau ten nebeužsuksim. Prieš savaitę Anykščiuose nesuvalgiau: kepsnys 11 Lt, o jis sūrus, jauti aliejaus skonį. Jei aliejus šviežias, jo skonio nejauti. Visiems dabar pasakoju apie tą kepsnį – iš mano aplinkos žmonių į tą kavinę niekas nebeužsuks. Helsinkyje buvome nacionalinių patiekalų restorane… Nustebau: šalia patiekalo rašo  šefo pavardę.

– Ša! Prezidentė apsisprendė. Girdi?

– Girdžiu. Už ką balsuosi?

– Nežinau. Ropė jau apsisprendė?

– Nežinau. Pasverk man 300 g šitų sausainių. Nenoriu nueiti tuščiomis, o suomiškų dovanų nenešiu.

– Sudėsiu visus, gerai?

– Ar skaitei Ivaškevičiaus „Išvarymą“?

– Norėčiau pamatyti spektaklį.

– Bet reikia nusiteikti kaip į darbą – 6 val. Mano gera bičiulė buvo Ivaškevičiaus kursiokė. Sakė, iki šiol jo nieko neskaito, nežiūri.

– Kodėl?

– Studentiškais laikais jis kažkaip ją įžeidė, lyg ir sakė:  visos jūs tokios.

– Jau reikėtų atleist ir nueiti bent į vieną jo spektaklį.

– Ko gero. Iki.

Vida išėjo. Liko labai daug trupinių. Šiandien jau truputį šilčiau, apie 10 l. šalčio. Vis dar nesninga. Supyliau ant palangės trupinius. Darosi slidu.

Vakar parėjusi namo radau ištekėjusį šuns viralą. Nervinanti situacija.

– Ką sakytum, jei aš taip padaryčiau? – paklausiau savo vyro.

– Tvarkiausi rūsyje….

– Ką sakytum, jei aš taip padaryčiau?!

Iškračiau ir išvaliau puodą, nuploviau dujinę. Ruošiausi miegui. Rytoj – paskutinė darbo savaitės diena.

– O stalą! Stalą Donelaitis nuvalys? Juk žinai, kaip aš nekenčiu netvarkos. Mano nuomone,  tu tėvo motinos neturėjusi? Tik kiaules prie tokio stalo!

Mano motina buvo pedantė. Ji mirė savaitę anksčiau nei tėvas. Užmigau. Tarsi atsijungiau. Kažkaip staiga.

Sapnavau, jog man leista laikyti egzaminą. Suktais laiptais leidžiuosi žemyn: nežinau, ką rasiu, tik žinau, kad neišlaikysiu – nesu pasiruošusi.

Šis sapnas kartojasi nuo 1993 m. Tai aš lipu į viršų, tai – į apačią. Lauk rūpesčių.

Darbo diena eina į pabaigą. Suprekiavusi 600 Lt. Ir ką daryt? Ateina žmonės, palieka 2-3 Lt ir išeina.

 

 Dienoraščio archyvas