Tikslas – pamatyti ir pažinti Islandiją

Kupiškietės Eligijos Baltušytės, Kauno medicinos universiteto trečiakursės, vasara Islandijoje – šalyje, kurią pažįsta dar nedaugelis lietuvių.

– Kaip atsidūrei Islandijoje? Ilgam išvažiavai? Visam?

– Išvažiavau labai paprastai: draugė savo facebook‘o sienoje paskelbė apie laisvą darbo vietą Islandijos viešbutyje. Parašiau nurodytu adresu, ir mane priėmė.

Nepaisant to, kad mane pakerėjo Islandijos grožis, vis tiek žadu grįžti į Lietuvą ir tęsti studijas.

– Islandija – atšiauri šalis. Ar greitai pripratai?

– Islandijos atšiaurumas – lietuvių mitas. Oras čia labai permainingas, tas – tiesa. Ryte į darbą gali eiti vilkėdama marškinėliais, o vakare grįžti apsitūlojusi megztiniu ir stora striuke.

Sakyčiau, tai keista šalis. Įspūdžiai netelpa į rėmus. Čia ryškiai kitokia kultūra ir gamta – kaip vaikas didelėm akim į viską žiūriu…. Gamta čia nuostabi: grįžti po darbo, įlendi į karštą versmių vandens baseiną, priešais save matai kalnus, o rankoje – šaltų sulčių stiklinė … Ar įmanoma prie to priprasti? Galbūt, bet aš dar mėgaujuosi kiekviena akimirka.

– Ar į vandenyną jau teko įbristi?

Oi, ne! Nors gyvenu 2-3 min. nuo vandenyno, tačiau būtų per daug šalta ir vandenyje, ir iš jo išlipus.

– Sako, jog Islandija ilgainiui ima varginti tuo savo ypatingu bruožu – mažu gyventojų skaičiumi: mėnesių mėnesius bendrauji su tais pačiais keliais žmonėmis…

– Islandijoje iš viso tėra apie 300 tūkst. gyventojų. Dirbu kavinukėje, o čia plepių turistų ir vietinių netrūksta, tad su tokia problema dar nesusidūriau.

– O kalnai ar negąsdina? Jautiesi saugi?

– Kalnus esu įmylėjusi, tad nepraleidžiu progos ir kiekvieną rytą pusryčiaudama pro langą mėgaujuosi snieguotomis kalnų viršūnėmis. Jokios baimės jie nekelia.

– Vieta, kurioje gyveni, nuošali? Ar toli kiti gyventojai?

– Gyvenu Bliunduos mietelyje. Jis yra įsikūręs 245 km į šiaurę nuo Reikjaviko. Pro miestelį eina Islandijos kelias Nr. 1 – pagrindinis ir vienintelis. Taip sako turistai. Juo keliaudamas gali apvažiuoti visą šalį. Tai dažniausias turistų maršrutas. Kadangi gyvenu pačiame miestelyje, tai be manęs čia gyvena dar apie 900 žmonių. Kiti gyventojai – mano kaimynai – gyvena netoliese.

– Dabar Islandijoje – poliarinė diena. Kelintą eini miegoti?

– Miegoti einu 2-3 val. nakties. Guliesi – šviesu, keliesi – šviesu. Visada šviesu. Kai atskridau buvo labai sunku, nes pirmą savaitę atrodė, kad išvis nemiegosiu – organizmas neteko tokio poreikio. Gyvenu mažame jaukiame kambarėlyje. Jame galiu „pasidaryti“ naktį – užsitraukti tamsias užuolaidas. Dėl to esu labai laiminga – vėl galiu miegoti.

– Ar jau teko pažinti tikrų islandų. Kokie jie? Draugiški?

– Taip, teko. Mano darbdavys yra islandas. Su manimi dirba pora vietinių.

Mano šefas labai paprastas žmogus. Kartais net pats nuo namų iki darbo nuveža, nors iki jo – gal kilometras. Vakare visada prieina, padėkoja už tai, kad dirbome. Organizuoja darbuotojams įvairias išvykas bei padėkos vakarėlius. Tačiau yra reiklus savo darbuotojams ir rūpinasi, kad klientai būtų laimingi.

Vietiniai žmonės neatrodo labai laimingi. Dažniausiai jie yra paniurę ir kuo nors nepatenkinti bei labai įnoringi. Atėję į restoraną jie, galima sakyti, susikuria savo meniu.

Su manimi dirba mano tautiečiai, yra keletas islandų bei vienas indas.

– Ar sunkus tavo darbas?

– Pusę dienos dirbu kavinukėje: pardavinėju pyragėlius, kavą, salotas, ir įvairius užkandžius. Po pietų restorane dirbu padavėja. Labai skirtingi ir kol kas abu įdomūs darbai.

– Kokia islandų virtuvė? Vien žuvis?

– Virtuvė kardinaliai skiriasi nuo lietuvių. Nacionalinė žuvis – lašiša. Iš jos tikrai apstu patiekalų. Sriubos čia labai keistos – tirštos, miltinės, su keliais paviršiuje plūduriuojančiais ingredientais. Dažniausiai naudojama mėsa – arkliena, jautiena bei ėriena. Tačiau galima paragauti ir ryklio bei ruonio mėsos. Man asmeniškai nei ta, nei ta pastarųjų nepatiko.

– O kas jūsų lankytojai?

– Dažniausi lankytojai – turistai: rusai, prancūzai, amerikiečiai, japonai bei keliaujantys islandai.

– Ar tikiesi pakeliauti, aplankyti Reikjaviką, keliautojų aprašytąją paukščių salą, rojaus kampelį – Hornstrandirą?

– Pagrindinė mano čia būvimo priežastis – noras pamatysi Islandiją. Laisvadienio rytą užsidedu kelioninę kuprinę, pasiimu palapinę, miegmaišį ir keliauju autostopu. Autobusu tai padaryti būtų sunkoka – jis važiuoja tik pagrindiniu keliu ir tik du kartus per dieną. Klausime minėti objektai – ateities planuose, tačiau jau mačiau laukinių ruonių pasirodymą, aplankiau pora didelių krioklių, antrą pagal dydį Islandijos miestą Akureirį, kalvų klonį, Hviteskur olą, mėgavausi kelione į kalnus arkliu.

– Ar olandai religingi?

– Olandai yra liuteronai. Tik nedidelė jų dalis – katalikai. Šalia mūsų namo yra maža medinė bažnytėlė. Viduje neteko pabuvoti, nes joje gyvena žmogus (ne kunigas). Tai privati valda. Pačiame miestelio centre yra kita bažnyčia, ji mokama. Nelabai domėjausi šiuo klausimu, bet, manau, islandai – nelabai religingi žmonės.

– Kada žadi grįžti namo?

– Į Lietuvą žadu grįžti rugpjūčio gale.

– Dėkojame Tau už pokalbį. Gražių įspūdžių ir geros kelionės namo!


temainfo.lt