S
ukurtas neįtikėtinas reginys ir dvasinis jaukumas
Šiemet vėl kviečia Rokiškio krašto muziejaus prakartėlių paroda, eksponuojanti daugybę – apie 150 – mažų Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelių, atkeliavusių čia iš labai daugelio Lietuvos vietų. Kam teko matyti nuolatinę jų ekspoziciją, be abejo, prisimena jausmą, apimantį keliaujant nuo vienos prakartėlės iki kitos: stebina ir žavi to paties biblinio siužeto perteikimo įvairovė. Niekur Lietuvoje nerasi tiek prakartėlių vienoje vietoje. Jų gausa garsina Rokiškį, vis verčia minėti šio miesto vardą. Rokiškėnai supranta šį savo išskirtinumą ir vertina. Šiemet AB „Rokiškio sūris“ finansavo nuolatinės prakartėlių ekspozicijos garso bei šviesų instaliacijas – sukurtas neįtikėtinas reginys ir dvasinis jaukumas.
Dar viena gera naujiena – Rokiškio krašto muziejininkai išleido nemažos apimties leidinį „Prakartėlės Rokiškio krašto muziejuje. Katalogas“. Jame publikuojama 115 prakartėlių fotografijų bei menotyrininkės dr. Alės Počiulpaitės ir muziejininkės Marijonos Mieliauskienės straipsniai apie pačios prakartėlės simbolio prasmę, apie idėją kaupti ir eksponuoti prakartėles, skleisti apie jas žinią, garsinti muziejų ir patį Rokiškį.
Leidinio sudarytoja – Giedrė Spundzevičienė, jis iliustruotas fotografų Liudo Masio ir Pauliaus Mudėno nuotraukomis, „Standartų spaustuvė“ „Katalogą” išleido 400 egz. tiražu; jo leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Tarpušventis – patogus laikas aplankyti prakartėlių parodą. Rokiškio krašto muziejaus dirba antradieniais–sekmadieniais nuo 10 iki 18 val. Įprastu laiku jis dirbs ir gruodžio 25-26 dienomis.
Parodos idėją pasiūlė italas A. Frosio
Ir tikrai: surinkta ekspozicijos istorija dar labiau ją sureikšmina ir įprasmina. Muziejininkės M. Mieliauskienės – jai pažįstama kiekviena ekspozicijos prakartėlė, žinomas kiekvienas autorius – savo pasakojimu įveda į sakrališkai menišką ir meniškai sakrališką prakartėlių pasaulį.
Muziejininkė pasakoja: „Prakartėlių parodos Rokiškio krašto muziejuje rengiamos nuo 1998-ųjų Kalėdų. Parodos idėją pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir mecenatas , su Rokiškio krašto muziejumi bendradarbiaujantis nuo 1994 metų. Muziejininkams jis papasakojo, kad jo tėvynėje Italijoje pasitinkant gražiausią ir laukiamiausią metų šventę – šv. Kalėdas – yra gili tradicija kurti prakartėles ir jomis puošti butus, miestų aikštes, vitrinas. A. Frosio pasiūlė organizuoti prakartėlių parodą, ir jos dalyviams jis skyrė didelį premijų fondą. Tai buvo visai nauja idėja, muziejininkams teko pasistengti, kad ji virstų tikrove.
1998 m. prakartėlių parodoje dalyvavo tik rokiškėnai: daugiausia – mokiniai, vaikų darželių auklėtiniai ir jų darbuotojai. Pirma paroda buvo gausi piešinių, mažai erdvinių kompozicijų, tačiau ji turėjo didelį pasisekimą, ir jau nebuvo abejonių – įvyks ir antra prakartėlių paroda.
1999 m. muziejininkai ir A. Frosio nutarė parodoje eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas ir netaikyti jokių apribojimų medžiagoms. Svarbiausias šios parodos kriterijus – meniškumas, originalumas.”
Plėtėsi prakartėlių autorių georgrafija
Kaip teigia M. Mieliauskienė, respublikinei prakartėlių parodai darbus pateikė ir garsūs Lietuvos tautodailininkai, ir moksleiviai, darželinukai, ir tokie žmonės, kurie anksčiau neužsiėmė jokia kūryba. Europos Sąjungos (ES) Parlamento vicepirmininkas Gvido Podesta įsteigė premiją prakartėlės autoriui, sugebėsiančiam suderinti nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą. Premija atiteko Rokiškio rajono Degenių kaimo ūkininkui, medžio drožėjui Venecijui Jočiui.
Beveik kiekviena prakartėlių paroda turi išskirtinumų. Trečioje (2000 m.) ir ketvirtoje (2001 m.) parodose dalyvavo Latvijos Respublikos Cėsio miesto mokiniai. Gausiausia buvo penkta (2002 m.) paroda – eksponuota 120 prakartėlių. Į parodos uždarymą atvyko ne tik A. Frosio, bet ir ES Parlamento vicepirmininkas G. Podesta. Septintoje (2004 m.) parodoje pirmą kartą buvo eksponuojama suaugusio žmogaus dydžio figūrų prakartėlė. Ją sukūrė Garliavos meistras Adolfas Teresius. Šios parodos rėmėjas ir premijų steigėjas buvo Rokiškio rajono savivaldybė.
Prakartėlių kūrėjai pasižymi lakia fantazija ir didele išmone. Yra meistrų, kurie dalyvavo beveik visose parodose. Kiekvienais metais jie nustebina ieškojimais ir bandymais kitaip pažvelgti į Kristaus gimimą. Šiuo požiūriu ypač daug dirba Saulius Lampickas (Alytus), Adolfas Teresius (Kauno r.), Julija Šarkauskienė, Gintaras Varnas (Rokiškis), Vytautas ir Rokas Jackūnai (Pasvalys), Janina Listvina (Jonava), Skaidrė Račkaitytė (Anykščiai).
„Iš įvairiausių medžiagų ir įvairia maniera”
„Prakartėles meistrai kuria iš įvairiausių medžiagų ir įvairia maniera. Vieni jas drožia iš medžio arba lipdo iš molio, detaliai vaizduodami personažus, kiti figūras drožia labai apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie autoriai stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikmečiui būdingas detales. Yra tokių autorių, kurie Kristaus gimimo prakartėlę perkelia į etnografinės Lietuvos kaimo trobą. Autoriai 
naudoja neįprastas medžiagas – žieves, pakulas, šiaudus, kriaukles, popierių, putoplastą, vielos tinklą ir kt. Pasak kunigo Rolando Makricko, „Daugelyje šalių vaizduojamas net dangoraižių miestas, kuriame gimsta Jėzus. Kristaus įsikūnijimas yra nuolatinis. Ir į šių dienų kultūrą Dievas ateina taip pat drąsiai, kaip atėjo anais laikais. Dabartinė aplinka netrukdo Dievui veikti pasaulį. Geroji naujiena yra gyva. Dievas nė vieno neatstumia, ir visa tai, ką mes išgyvename, neatskiria nuo Dievo veikimo. Koks pasaulis yra – į tokį ir turime žiūrėti.” (Lietuvos aidas, 1999 12 24 Nr. 252, p. 24).
Išskirtina yra tai, kad į prakartėlių kūrimą įsitraukia šeimos, draugai, klasės ir kt. kolektyvai. Muziejininkai dėkingi mokytojams, būrelių vadovams A. Augučiui (Rokiškis), A. Jakubovskienei (Ignalinos r.), J. Paukštytei (Utena), A. Sriubiškui (Rokiškio r.), A. Vitkauskienei (Kauno r., Garliava) už vaikų ir jaunimo įtraukimą į kūrybą, kolektyviškumo ugdymą. Prakartėlių parodos Rokiškio krašto muziejuje sukviečia ne tik daug dalyvių, bet ir daug lankytojų. 2001 m. tik per vieną – sausio 10-osios – dieną prakartėlių parodą apžiūrėjo per 600 lankytojų”, – pasakoja muziejininkė.
Prakartėlės keliauja po Lietuvą ir pasaulį
„Nuo 1998 m. iki 2015 m. parodose buvo eksponuotos 997 prakartėlės, o jų autorių buvo žymiai daugiau – per 1200, nes kai kurias prakartėles kūrė keli ar keliolika žmonių. Šios parodos padeda kaupti bene vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją, nes geriausius kūrinius autoriai dovanoja muziejui. Jau turime per 130 prakartėlių ( šis skaičius jau didesnis, aut. past.). 2001 m. dalis kolekcijos eksponuota Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene” ir susilaukė didelio susidomėjimo. Nuo 2005 m. prakartėlių paroda Rokiškio krašto muziejuje veikia ištisus metus.
Nemažai prakartėlių prieš Kalėdas keliauja į kaimyninių rajonų parodas. Jos pabuvojo Biržų, Zarasų, Utenos, Pasvalio muziejuose. Prieš Kalėdas muziejaus kolekcijos prakartėlėmis pamėgo puoštis ir bažnyčios.
2008-ųjų lapkritį 20 gražiausių Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos prakartėlių buvo išvežtos į Austrijos miestą Lincą – 2009 m. Europos kultūros sostinę. Čia jos atstovavo Lietuvai. 2010-ųjų gruodį prakartėlėmis grožėjosi Lietuvos parodų centro „Litexpo“ lankytojai. Jiems Rokiškio muziejininkai ne tik surengė parodą, bet ir demonstravo, kaip medžio gabalėlis virsta prakartėlės personažu.
1998 m. Rokiškio krašto muziejuje gimusi prakartėlių parodos idėja įnešė daug naujo į visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Randasi tradicija – miestuose, bendruomenėse, kolektyvuose Kalėdų šventes pasitikti prie pačių sukurtos prakartėlės. Rokiškio krašto muziejaus šių parodų rengimo tradicijai nutrūkti neleidžia jų dalyviai” – teigiama „Kataloge”.
Apie prakartėlių pradžią ir raidą
Kaip rašo menotyrininkės dr. Alė Počiulpaitė, evangelinis Jėzaus gimimo, kaip nepaprasto istorinio, pasaulį pakeitusio įvykio aprašymas stebėtinai paprastas ir lakoniškas. „Tačiau jame yra visa (grota, Kūdikis ėdžiose, Marija, Juozapas, piemenys, Rytų išminčiai, dažnai, ypač liaudyje, vadinami karaliais, angelai, stebuklinga žvaigždė), kas amžiams bėgant išsiskleidė nesuskaitomais meniniais vaizdiniais.
Kristaus gimimo faktas neatsiejamas nuo bandymų jį atkurti, priartinti prie savo laiko, bendruomenės ir individo. Neatsitiktinai jau III a. Betliejaus grotoje būdavo inscenizuojamas tvartelis. Kristaus gimimo vaizdų esama ir IV–VI a. Italijos bei Galijos sarkofagų reljefuose.
Specifinio Jėzaus gimimo vaizdavimo, arba prakartėlių, tradicijos pradžia laikoma 1223 m. Greccio, Italijoje, šv. Pranciškaus Asyžiečio sukurta gyva Prakartėlė. Vėliau įvairių Kristaus gimimo inscenizacijų atsirado ir kitose Europos šalyse. Apie XVII a. teatralizuotas prakartėles pamažu pakeitė iš įvairių medžiagų padarytos figūrėlės. Pirmą skulptūrinę prakartėlę Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje 1290–1292 m. sukūrė Arnolfas di Cambio. Taip prakartėlės tapo ne tik Jėzaus gimimo prisiminimu, bet ir Kalėdų liturgijos dalimi bei atributu.
Apie prakartėlių pradžią ir raidą Lietuvoje žinoma mažai. Manoma, kad į Lietuvą jas atnešė pranciškonai: ir inscenizacijas (beje, neseniai, jau šiame amžiuje, jos vienur kitur atgaivintos; savotiška inscenizacija laikytinos ir Trijų karalių eisenos), ir skulptūrines kompozicijas. Apie namų prakartėles Lietuvoje apskritai nėra patikimų žinių . Juozo Kudirkos teigimu, tarpukariu jų būta ir namuose, greičiausiai turtingesnių miestiečių. Okupacijos metais jos galėjo būti ir buvo rengiamos tik bažnyčiose. Po Atgimimo prakartėlės paplito, jas prieš Kalėdas daro vaikai mokyklose, net darželiuose ir pan., bet nėra tyrinėtas jų, kaip Kalėdų atributo, paplitimas namuose.
Taigi, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje iki šiol prakartėlės beveik išimtinai funkcionuoja bažnyčiose, o kai kur, ypač miestuose, – ir viešose erdvėse”, – rašo menotyrininkė A. Počiulpaitė.
Katalogas apžvelgia kolekcijos visumą ir darbų individualumą, figūrų bei prakartėlių kompozicijos sudėtingumą ir paprastumą, medžiagų ir sumanymų įvairovę, autorinės idėjos įvairovę.
„Šis katalogas suvoktinas kaip savotiškas kelrodis, padedantis orientuotis gausios prakartėlių kolekcijos įvairovėje. Darbų nuotraukos, duomenys apie juos bei jų autorius, be kita ko, padės pasinerti į šio siužeto meninių versijų pasaulį, priartėti prie amžiais aktualios ir jaudinančios Jėzaus gimimo paslapties. O meistrams, prakartėlių autoriams, manyčiau, padės iš tam tikro laiko nuotolio pažvelgti į savo ir kitų darbus, naujai įvertinti savo santykį su prakartėlės įvaizdžiu ir pasisemti idėjų ateities kūriniams.
Palydint šį svarbų ir reikalingą leidinį į gyvenimą, nesiekta plačiau aptarti konkrečių kūrinių ar autorių kūrybos. Tenorėta pasidalinti tam tikrom įžvalgom prakartėlių kolekcijos kontekste. Sunku numatyti, kuriomis kryptimis skleisis šis specifinis liaudies dailės žanras, – linkėtina, kad jo sklaidoje neužgestų tradicijų šviesa ir vertybės”, – rašo menotyrininkė A. Počiulpaitė.
Parengė Rita Briedienė
Giedriaus Kujelio or Dariaus Baltakio nuotraukos
[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_2.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_3.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_4.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_6.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_7.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_8.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_prakarteles_9.jpg” descr=”” title=””]
[/gallery_box]
Užsk. nr. A17-57