Pasaulyje futbolas – sporto šaka Nr. 1. Lietuvoje ši sporto šaka taip pat yra tarp populiariausių, tad nemaža dalis vaikų bei jaunimo svajoja tapti profesionaliais futbolininkais, o jų kelias prasideda futbolo mokyklose bei akademijose. Šįkart pakalbinome vieną jaunų talentų Mindaugą Butkų, jau atstovavusį Lietuvai jaunimo rinktinėse. Dabartinė šio žaidėjo stotelė – FC Kupiškis, besivaržantis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pirmojoje lygoje.
M. Butkus praėjusiame sezone su FK Panevėžys komanda tapo LFF pirmos lygos čempionais, o futbolo paslapčių mokėsi Panevėžio futbolo akademijoje.
– Kada pirmą kartą susidomėjai futbolu?
– Buvau pirmoje klasėje, man buvo septyneri. Tuo metu futbolas buvo populiariausia sporto šaka mano mokykloje, tai turbūt tai ir lėmė mano pasirinkimą. Esu dėkingas savo pirmajam treneriui, Biržų Kaštono mokyklos direktoriui Vytautui Stanulevičiui – jis pakvietė ir sudomino mano amžiaus jaunuolius žaisti futbolą.
– Kokie buvo pirmieji tavo žingsniai į treniruotes?
– Viskas atrodė kukliau, nei dabar: paprasti „kedukai“, maišelis kamuoliui ir, žinoma, gertuvė rankoje… Laukdavau kiekvienos treniruotės, o prieš turnyrus ar varžybas sunkiai užmigdavau. Galbūt, tas azartas, emocijos ir įtraukė mane į šį nuostabų žaidimą.
– Kaip sekėsi pereiti iš vaikų futbolo į vyrų lygį?
– Pirmą kartą vyrų futbolo paragavau 16 metų. FK Panevėžys vyr. treneris Virginijus Liubšys suteikė man šansą. Tai buvo karti patirtis, nes rungtines pralaimėjome. Maža to, neišnaudojau kelių šansų pasižymėti. Tokios rungtynės liks atmintyje visą gyvenimą: jos nebuvo tokios, kokių aš tikėjausi, bet klaidos ir emocijos tik dar labiau sustiprino charakterį. Vyrų futbolas greitesnis, grubesnis, turi daug mažiau laiko pagalvoti, ką toliau daryti su kamuoliu. Manau, tai ir yra esminiai vaikiško ir vyriško futbolo skirtumai.
– Kokie tavo laisvalaikio pomėgiai?
– Laisvalaikį dažniausiai leidžiu su šeima, draugais. Nemažai laiko skiriu komandos draugams ne tik futbolo aikštelėje. Manau, su jais turi būti ryšys ir už jos ribų. Mėgstu pirtį, kuri padeda atsipalaiduoti po įtemptos savaitės.
– Ar daug savo laiko skiri futbolui?
– Futbolas mano gyvenime užima didžiąją laiko dalį. Šiek tiek jo trūksta, nes artėja egzaminai, bet, manau, viskas yra suderinama, jeigu tik yra noro. O jei bus noras, bus ir rezultatas.
– Ar palaikai kažkurią vieną futbolo komandą?
– Iš kiekvienos lygos palaikau po vieną komandą, bet labiausiai prie širdies – Miuncheno „Bayern“ ekipa.
– Koks jausmas atstovauti Lietuvai? Kaip sekėsi rinktinėje?
– 2018 metai man asmeniškai buvo nuostabūs. Nemažai žaidybinio laiko sulaukdavau Panevėžio komandoje, taip pat buvau pakviestas į U-19 jaunimo rinktinę. Neslėpsiu, atstovauti savo šalai – jausmas puikus. Sekėsi neblogai, turėjome tikrai gerą kolektyvą. Galbūt Europos atrankos etape rezultatai to ir neparodė, bet turnyras Rusijoje atskleidė, jog tikrai galime žaisti prieš aukšto lygio rinktines, tokias kaip Rusija, Turkija ir kitas.
– Kokie didžiausi tavo pasiekimai?
– Didžiausias pasiekimas – laimėta pirma lyga su FK Panevėžys komanda. Tris metus iš eilės tapome U-19 Elitinės jaunių lygos čempionais. Buvos ir smulkesnių laimėjimų, bet jie pasiekti, kai buvau jaunesnis.
– Galbūt, domiesi ir kitomis sporto šakomis?
– Šiuo metu koncentruojuosi tik į futbolą. Tačiau sportuoja visa mano šeima, tai tenka kartais pažaisti lauko tenisą, badmintoną ar net krepšinį.
– Ko palinkėtum vaikams, svajojantiems tapti futbolininkais?
– Norėčiau palinkėti niekada nenuleisti galvos, kad ir kaip nesisektų tuo momentu. Viskas yra laikina, jeigu tik yra treniruojamasi teisinga linkme. Futbolas yra puiki mokykla, formuojanti augančio vaiko charakterį. Futbolas – daugiau nei žaidimas.
– Kaip jautiesi FC Kupiškis komandoje?
– Jaučiuosi neblogai: kolektyvas geras, draugiški ir lietuviai, ir legionieriai. Treniruotės emocingos, mikroklimatas irgi neblogas. Žinoma, kaip klubui dar yra kur tobulėti, bet, manau, reikia laiko.
– Tad kokie tavo asmeniniai tikslai?
– Pirmiausia turiu baigti mokyklą. Tuomet, be abejo, – užsikabinti aukštesniame futbolo lygyje. Viskas priklausys nuo manęs ir nuo žmonių, kurie padės man tai padaryti.
KC Kupiškis inf. ir nuotr.