Kupiškietė Ieva Jonušytė tik išlaikiusi brandos egzaminus rado laiko su temainfo.lt skaitytojais pasidalinti įspūdžiais apie didįjį savo gyvenimo nuotykį – darbą ir gyvenimą Kinijoje.
– Ieva, papasakok pačią pradžią: kokios aplinkybės lėmė tavo kelionę į Kiniją?
– 2011 m. rudenį pasirašiau sutartį su modelių agentūra Lietuvoje. Po kelių mėnesių gavau kvietimą iš agentūros partnerės, esančios Turkijoje, ir per žiemos atostogas skridau padirbėti į Stambulą. Artėjant vasarai mane atrinko „EY models“ agentūra iš Kinijos bei pasiūlė trijų mėnesių kontraktą.
– Ar tikrai labai sunku būti modeliu?
– Kaip ir kiekvienas darbas, ši veikla reikalauja daug kantrybės. Tave dažnai lydi įtampa, stresas, konkurencija, nerimas atrankose. Ne visada malonūs netikėtumai. Pavyzdžiui, tau gali paskambinti vidurnaktį ir pasakyti, kad 5 val. jau esi laukiama peržiūroje. Tačiau išmokau nepulti į kraštutinumus, išeiti iš „komforto zonos“, išmokau savarankiškumo, atsakingumo, tolerancijos. Tačiau svarbiausia – gyventi ir džiaugtis čia ir dabar, o ne rytoj.
– Ar tiesa, kad teko atstovauti Kanadai? Kaip atsitinka tokie dalykai?
– Tikrai taip, teko! Patekau į „misių“ konkursą „Miss International Blueberry“, kuris truko 10 dienų. Aplankėme gražiausius Kinijos miestus bei vietoves prie jūros. Filmavimų ir pasirodymų metu reprezentavau Kanadą. Dauguma dalyvių buvo brazilės arba ukrainietės iš modelių agentūrų, neturinčios nieko bendra su jų atstovaujama šalimi. Kaip vėliau sužinojau, tokie konkursai Kinijoje gana dažni. Labai daug paviršutiniškumo…
– Kur gyvenai?
– Gyvenau sostinėje, Pekine. Turėjau labai gerus apartamentus 26 aukšte. Juose gyveno ir trys ukrainietės. Naktinis Pekinas nepaprastai gražus!
– Kokią pažinai Kiniją? Ar daug teko pakeliauti?
– Džiaugiuosi, kad Kiniją pažinau įvairiapusiškai. Aplankiau Didžiąją Kinijos sieną, Pekino nacionalinį stadioną, vadinamą „paukščių lizdu“, žymiausias šventyklas, muziejus, nacionalinę biblioteką, Tiananmen aikštę, Pekino zoologijos sodą, uždraustąjį miestą ir dar daug kitų objektų. Kišenpinigių užtekdavo visoms norimoms vietoms aplankyti. Miesto transportas išties pigus.
Po kurio laiko jau turėjau vietinių draugų. Jie aprodė neturistines vietas, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno kvartalus, suteikė galimybę pamatyti šilko gamybos procesą, dalyvauti arbatos gėrimo ceremonijose. Išbandžiau rytietiškas procedūras— tradicinį masažą. Dvi dienas turėjau darbo ir kaimyninėje Mongolijoje.
– Kas labiausia stebino Kinijoje?
– Kinų nuoširdumas, gerumas ir pozityvumas. Jie visur siekia harmonijos, laikosi disciplinos. Čia akcentuojama religija, tradicijos, pagarba gamtai. Malonu būti šalia darbščių žmonių. Azijiečiai labai saugo savo asmeninį gyvenimą. To derėtų pasimokyti daugeliui.
– Ar pasiilgsti draugų, su kuriais susipažinai gyvendama ten?
– Neužsibūnant vienoje vietoje draugystė turi išlaikyti tam tikrą atstumo egzaminą. Susibičiuliavę žmonės dažnai sako: „Susitiksime“, „Susiskambinsime“, bet tikrai aišku, jog to nebus. Kita vertus, pažintys yra labai svarbu, ir galiu drąsiai sakyti, kad draugų pasiilgstu. Labai gerbiu tuos žmones, nes jie man daug padėjo. Visi jie – labai stiprios asmenybės, todėl ir nestebina, kad šiuo metu jiems labai sekasi.
– Ar savo patirtį Kinijoje pritaikai Lietuvoje?
– Manau, pritaikysiu ateityje. Daugelį darbų gavau ne dėl išskirtinės išvaizdos, o bendravimu, atkaklumu, mandagumu. Tai yra pagrindinės gyvenimo varomosios jėgos. Niekam nepatinka save aukštinantys, susireikšminę žmonės. Svarbu tai, kaip tu kalbi, ką sakai, kokia esi. Tai padeda išsiskirti atrankoje tarp kitų 200 viso pasaulio merginų.– Ką ketini studijuoti?
– Tarptautinį verslą.
– Ar dar norėtum sugrįžti į Kiniją?
– Labai norėčiau!
Kalbėjosi Emilija Briedytė
Nuotraukos iš Ievos Jonušytės asmeninio albumo