Kas gali būti geresnis sodininkas už pačią motiną gamtą? Kas galėtų pasigirdi sodu, kuris želia jau milijonus metų, ar sumanumu apželdinti beveik visą planetą? Skirtingų ir nuostabių jos darbų pamatysime visur aplinkui. Gamtos grožiui ir gausumui ribų nėra.
Tai kodėl nepasidomėjus, kokiais būdais visa tai jai pavyksta? Juk mokytis reikia iš geriausiųjų.
Derlingumas
Lietuvoje kiekviena neprižiūrima pieva ilgainiui virsta mišku. Apleistoje dirvoje pirmiausia ima augti medžiagoms nereiklūs augalai. Jie kaupia saulės energiją ir sukuria sąlygas įvairiems organizmams, užsiimantiems mineralinių medžiagų išlaisvinimo, kaupimo bei apykaitos darbais. Šių organizmų dėka pievoje sukuriamos sąlygos augti sudėtingesniems augalams, kurie prisideda prie dirvožemio gerinimo ir organizmų įvairovės didinimo. Galų galiausiai dirvos derlingumas taip padidėja, kad ima augti krūmai, po to – medžiai, organizmų gausa ir įvairovė tampa sunkiai suskaičiuojama.
Tai gali nuskambėti keistai, tačiau gamtoje derlingumo priežastis ir yra pats derlingumas: kuo daugiau per metus pievoje užaugo organikos, tuo daugiau kitais metais ten galės išdygti (jeigu iš ten organika nebuvo išnešta). Taip yra dėl to, kad pagrindinis augimo variklis yra saulės energija. Ją augalai tarsi kurą kaupia gliukozės pavidalu, kuris vėliau panaudojamas augimui bei vystymuisi. Taip pat šią energiją naudoja ir kiti organizmai, dirvoje atliekantys įvairius darbus neretai gerindami jos sudėtį.
Saulės energiją ir mineralines medžiagas galima saugoti ir sode, tik niekados nereikia palikti dirvonuojančių žemės plotų. Juose nieko naudingo nevyksta. Geriausia nenaudojamą vietą apsėti žaliosiomis trąšomis arba leisti ten bujoti piktžolėms. Atėjus laikui jas galima nupjauti, o jų vietoje sodinti norimas daržoves.
Su piktžolėmis neišneškite iš dirvos žemės turtų. Daugelis mėgsta žoles krauti į krūvas, dėti tarp vagų ar net išvežti iš sodo. Taip dirva patiria didelių nuostolių: kiekvienas augalas su savimi išsineša dalelę „derlingumo“. Geriausia piktžolių nerauti išvis, tačiau, jei jos ima užgožti kultūrinius augalus, kovoti su jomis reikia. Išrautas piktžoles patartina guldyti ten pat, kur jos augo.
Maistas
Natūraliose pievose visada rasite negyvos organikos. Gamtoje pastoviai sukasi gyvenimo ratas: vieni organizmai auga ir stiprėja imdami statybines medžiagas iš dirvos, kiti menksta ir žūva atiduodami tai, ką sukaupė jauniesiems. Šalia augalų visada rasite pūvančios žolės, šiaudų, lapų ir t.t. Tai maistas organizmams, kurie visą šitą sukauptą turtą perdirba ir grąžina augalams.
Nenutrūkstamai tiekti maistą dirvai galima mulčiaus pagalba: šalia augalų visada reikia palikti organinių medžiagų – nupjautos žolės, lapų, šiaudų, maisto atliekų. Taip sukuriama puiki aplinka mikroorganizmams. Kai dirvoje visada bus maisto, joje nepertraukiamai vyks procesai, kurie esti ir natūralioje gamtoje. Jūsų darže darbuosis milijardinė organizmų armija.
Mulčius gali būti naudingas ir dėl kitų priežasčių. Jeigu įgriso laistyti augalus, dirvą aplink juos uždenkite šieno (ar kitos organikos) sluoksniu. Dėl temperatūrų skirtumo po šienu kaupiasi vanduo, ir augalai nuolatos drėkinami. Juk paprasčiau, nei vandens kibirą ar žarną nuolat nešioti…
Kokio storumo turėtų būti sluoksnis, priklauso nuo daugelio veiksnių: dirvos sudėties, kritulių dažnumo, oro drėgmės. Tačiau labai paprasta patikrinti, ar jūsų uždėtas sluoksnis yra tinkamas. Jeigu ranką pakišus po organika jaučiasi, kad žemė išdžiūvusi, šieno sluoksnį galima padidinti. Jei mulčius apačioje ima pūti, susidaro glitėsis, jaučiamas nemalonus kvapas, sluoksnį reikia sumažinti.
Mulčius neleidžia dygti piktžolėms. Jei iš rudens storai užmulčiuosite daržui pasiriktą žemės plotą, kitą pavasarį prieš tai ten augusi žolė bus „nusvilinta“. Be to, po organika darbavosi mikroorganizmai, todėl žemė bus puri. Praskyrę mulčių tose vietose, kuriose norite sėti augalus, turėsite sėjai paruoštą dirvą. Praskirtose vietose dygs jūsų pasėtos daržovės, o aplinkui mulčius ir toliau saugos nuo nepageidaujamų žolių.
Augalai
Natūralioje pievoje 1 kv. m gali augti iki 50 augalų rūšių. Gamtoje sugyventi privalo visi kartu. Čia nėra nei geriečių, nei blogiečių. Sveikoje pievoje didelė įvairovė leidžia nusistovėti organizmų balansui, todėl neatsiranda lyderiaujančios rūšies, kuri kitoms galėtų pridaryti daug žalos.
Įvairovę galima palaikyti ir darže. Kiekvienas augalas turi specifinį kvapą, pagal kurį jį randa jo mėgėjai. Jeigu darže auga skirtingų augalų, jų kvapai susimaišo ir klaidina kenkėjus. Todėl neapsėkite didelio ploto viena rūšimi: tarp daržovių galite įmaišyti vaistažolių ar gėlių, vienos rūšies augalus galima sodinti keliose vietose – taip kuriamas įvairiapusis daržas, kuris pats kovoja su kenkėjais.
Yra augalų, kurie pritraukia kenkėjus. Jai sodinsime juos toliau nuo vertingų rūšių, nuviliosime kenkėjus šalin ir apsaugosime derlių. Nasturtės, sodinamos po vaismedžiais, vilioja amarus – taip nukreipiamas jų dėmesys nuo medžių. Nasturtės ypač tinka šalia kopūstų arba soduose, kurių kaimynystėje auga kadagių šeimos augalai.
Jei tarp braškių auga viena kita žolė (piktžolė), jų šaknys privilioja grambuolių lervas, ir šios mažiau puola uogų krūmų šaknis.
Gyvūnai
Simbiozė – tai skirtingų rūšių sugyvenimo formos: organizmai padeda vieni kitiems ir turi abipusės naudos. Viskas gamtoje kažkaip susiję: vieni gamina maistą, kurį kiti vartoja. Kiti, pasisavinę maistą, atlieka darbą, be kurio pirmieji negalėtų augti. Ryšiai tarp gyvūnų ir augalų – tai būdas augalams apsirūpinti viskuo, ko jiems reikia.
Kadangi šaknis turintys organizmai negali judėti, jie savo gėrybes keičia į judančiųjų darbą. Už tai šie pluša įsijuosę: vieni perneša žiedadulkes, kiti gabena sėklas, treti kaupia vandenį, sulaiko azotą, ketvirti smulkina jau mirusią organiką ir padaro ją vėl valgomą augalams ir t.t. Darbų auginant derlių netrūksta – tą gali paliudyti kiekvienas sodininkas.
Ir darže į pagalbą galima pasitelkti bakterijas, grybus, gyvūnus. Sode nesugriovę sąlygų klestėti bioįvairovei turėsite milijoninę darbininkų armiją, padedančią sodininkauti.
Didžiausias amaro priešas – boružė. Ekologiškuose soduose labai populiarėja statiniai vabalams. Tai įvairių konstrukcijų mediniai lizdai su įvairių dydžių skylutėmis. Juose per žiemą gyveną sodo draugai – boružės. Jos tokias vietas ypač mėgsta. Jų namais gali tapti netgi sukrauta šakų ar malkų krūva. Kiekvienas peržiem neišrautas stagaras suteiks pastogę mikroorganizmams.
Gėlių, vaistinių augalų ar tiesiog pievos žolių gausą didina daržo įvairovę. Gėlių sodeliai prie daržų paskleis savo kvapus tarp daržovių ir trukdys kenkėjams, besivadovaujantiems uosle, rasti daržoves. Žaliuojantys tarpvagiai bus namais kenkėjų mėgėjams ir sumažins parazitų riziką. Gėlių bei vaistažolių patartina auginti tarp daržovių – jos stiprins daržo imuninę sistemą. Netgi piktžolės retai trukdo, nebent kai jos užgožia kultūrinius augalus.
Nesugriaukite sodo įvairovės! Gilus žemės kasimas žudo gyvybę. Suartą ar sukastą žemę tuoj pat nušutina saulė, ir tokioje vietoje niekas nebegali augti, nebent gausiai laistant, tręšiant ir derlių purškiant pesticidais bei herbicidais. Jeigu nesate stambus ūkininkas, o jūsų tikslas – užsiauginti skanių ir sveikų daržovių derlių, šių darbų verta atsisakyti.
Kai kurie nerimauja, jog, esant geroms sąlygomis veistis visokiems organizmams, kenkėjai sode irgi bus dažni svečiai. Jaudinamasi ne be reikalo: palaikyti sodo įvairovę reiškia – nenaikinti nė vienos gyvūnų rūšies. Nesvarbu, ar ji žalinga, ar naudinga. Reikia suprasti, jog gamtoje nėra kenkėjų: čia kiekvienas valgytojas turi sau valgytoją, todėl neatsiranda lyderiaujančių organizmų.
Kai pavyksta pasiekti, kad sode visi draugiškai sugyventų, blogiečių lieka nepakankamai: jie nebegali pridaryti daug žalos – nebelieka tų, kurie galėtų nevaržomi siaubti daržą. Jei kažkas skursta ir yra puolamas kenkėjų, – ženklas, kad daržas serga. Gamtinė žemdirbystė nėra kova su kenkėjais, o tik sodo ar daržo mikrofloros stiprinimas ir gydymas.
Baigiamasis žodis.
Šis trumpas straipsnelis – tik maža dalis sodininkavimo kartu su gamta pavyzdžių. Jis tik gali užvesti ant kelio, kuriuo einant mokomasi iš gamtos… Sodininkauti su gamta reiškia ne ką kitą, kaip nenustojamai kurti geresnę aplinką augalams, gyvūnams ir, žinoma, žmogui, arba kitais žodžiai tariant, – didinti derlingumą. Tai nesibaigiantis procesas, tačiau labai įdomus ir kupinas atradimų.
Pagal spaudą parengė Paulius Briedis