Po kiek superka obuolius?
– Po kiek superka obuolius? – paklausėme vyriškio, sodo derliaus maišus sukrovusio Jurgiškių autobusų stotelėje.
– Po aštuonis-dešimt centų, – atsakė jis.
– Tai kiek bus už maišą?
– Apie 2 litus.
– Ar apsimoka vargas?
– O kas dabar beapsimoka? Už pieną nė pusės lito kaimietis nebegauna. Karvės laikyt neapsimoka, paršo penėt – irgi. Gniužulėlį faršo dviem savaitėms teperku, tai kur visą paršą dėčiau? O pardavimui augint, tai jau ir prieš dešimt metų nebeapsimokėjo… Pūva ir obuoliai. Eik į bet kurį sodą ir rink juos, parduok ką surinkęs, rekordinę obuolienę virk – ką nori daryk. Niekam neberūpi lenkt nugarą ir tampyti maišus. Pernai buvo po 17 ct. Vis dar šis tas. Sunku net patikėt, kad bene 2007-aisiais po 80 ct už kilogramą mokėjo. Protingi sodininkai milijonus užsidirbo.
– O kas iš jūsų nupirks obuolius?
– Atvažiuoja pagal grafiką. Su karučiais susitampau maišus ir laukiu.
– Niekas ir nepadeda?
– Vienas gyvenu. Pro Jurgiškio ulyčią – ir mano Linkiškiai. Pusė kaimo Kupiškio rajonui, kita pusė – Anykščiams priklauso. Čia kažkada 35 sodybos buvo. Bėra septynios, o ir tų dvi tuščios. Liko seniai ir invalidai. Net žvejot į Jurgiškio ežerą niekas nebeina. Nei žvejot, nei brakonieriaut. Nebėra kam. Iš kažin kokios vienatvės geria žmonės kaip bepročiai. Jei rankų talkon prireikia, tai gėrimo turėk jūrą, kad po darbų plaukte plauktų namo. Jau nebekalbu apie technikos kainą…
– Kokia?
– Auksinė.
– O jei neatvažiuos supirkėjas?
– Atvažiuos. Gal Migonys užtruko. Po tiesumu, per taigą, nuo Migonių iki Jurgiškių – vos keli kilometrai, o apvažiuot susidaro gabalas.
– Kokią taigą?
– Keistu krūmingu savaiminiu mišku baigia apeiti visas mūsų gyvenimas. Užkerojo tie krūmai Lupeikius, Starkonis, Pajuodbalį, nemažą dalį ir Linkiškių… Tiesiog užgrobė. Šiemet, kaip nė vienais metais, taiga buvo turtinga grybais. Tik, va, nusent baigiu, o nepažįstu jos. Klaidi ji ir bauginanti net dieną. Jei iš Migonių į Linkiškes per taigą reiktų pareit vakarėjant, ir už 1 000 Lt neičiau. Balos, raistai, daugybė takų, ne žmogaus išmintų… Visi bijo taigos. Atvažiuokit čia po dešimt metų. Nieko šioje vietoje nebebus likę, tik taiga. Ir šio suolelio nebebus. Šimtams Lietuvos kaimų leidžiama numirti, va taip, savaime.
– Atvažiuoja. Po kiek „Anykščių vynas“ iš supirkėjų obuolius ima?
– Nesužinosit. Ir man supirkėjai nesako. Komercinė paslaptis. Dar ir dėl to žmonės nenori obuolių parduot. Sako, tu rink, o mes nerinksim. Būdavo, pats nuveži į vyninę ir parduodi savo obuolius. O dabar jau reikia milžiniško kiekio iškart. Jei dar transportą samdyt, tai – tik į nuostolį.
AB „Anykščių vynas“ supirkimų vadybininkas Justas Plaulis kažin ko naujo ir nepasakė: iš sodininkų – 8-10 ct už kilogramą ir ne mažiau 500 kg.
– Šiemet sodai užderėjo obuolių, tačiau žmonės – gal kaip nė vienais metais – tingi juos skinti. Obuolius supirksime visą spalį ir iš visos Lietuvos – tegu tik skina, – sakė vadybininkas.
Linkiškių senolis Algis į piniginę įsidėjo per 30 Lt. O juk būtų supuvę ant žemės…
temainfo.lt
Sauliaus Buivydo nuotr.