Šiandien, birželio 16 d., netikėtai mirė Rokiškio rajono savamokslis menininkas Venecijus Jočys.
– Negaliu tuo patikėti, bet yra būtent taip. Niekuo nesiskundė, nesirgo, dar vakar šienavo pievas aplink namą ir tvenkinį, o šiandien jo nebėra. Apie 11 val. ryto pati jį kambaryje ir radau. Skambinau 112, man dar siūlė daryti dirbtiną kvėpavimą, bet aš mačiau: jis – jau miręs… – temainfo.lt sakė V. Jočio žmona Eglė Samulytė.
Šiemet Venecijui sukako 64-eri. Pagal specialybę jis – ryšių ir radijo specialistas, bet jį išgarsino drožyba: 1999 m. jis tapo Rokiškio krašto muziejaus nuo 1994 m. organizuojamos respublikines medžio drožėjų darbų konkursinės parodos laureatu – Liongino Šepkos premijos laimėtoju. Tais metais vyko skausmingas jo skyrybų su žmona procesas, o visuomenė jį tarsi atrado. Menininką labai išpopuliarino režisierės Janinos Lapinskaitė 2000-ųjų filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis”. Tai buvo pasakojimas apie labai savitą, kūrybingą žmogų, bandantį prisijaukinti vienatvę. Venecijus tuomet jau buvo apsigyvenęs Degenių kaime, dabar visiems žinomoje W – velnioniškai vieno Wenecijaus, Valdmieros urėdijos, įsikūrusios po to paties pavadinimo žvaigždynu, – sodyboje.
Prieš 12 metų V. Jočį „atrado” iš Kauno į gimtąKazliškio kraštą grįžusi Baltų žiniuonė E. Samulytė. Jie susituokė ir gyveno šioje atskirtyje, apsuptoje pušynų ir beržynų, paslaptingoje įvairiais dailiais mediniais statiniais-statinėliais, drožiniais ir raižiniais, savo žemę paženklinę užrašu „Nesaugoma teritorija”, prie vilkšunio medinio voljero užrašę „Geras šuo”…
Tai tas pats žmogus, 2004-aisiais – Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą metais – prisijungęs prie raginimo naktį tapti pačia šviesiausia ES valstybe ir sudeginęs tvartelį. Tiesa, tai buvo nebenaudojamas statinys, užstojęs beržynėlio vaizdą. Apie Venecijų tuokart rašė visi didžiausi leidiniai, atskleisdami ir jo talentą, ir ypatumus.
V. Jočys sunkiai į sielą įsileisdavo žmones, bet jaunimas jį mėgo už savitą filosofavimą, atvirumą, charakterio aiškumą. Šioje sodyboje visada buvo gerbiama minties, žodžio, tikėjimo laisvė. Čia nuolat pilna žmonių: birželio 30 d. į W sodybą pagyventi su Venecijumi ir pagal Venecijų planavo atvykti kauniečių jaunuolių nemaža kompanija.
Taip ir gyveno čia du baltų žiniuoniai. Vyriškasis jo pradas Pitagoro ir Archimedo skaičiavimais pastatė namus ir iš senosios „gryčiutės” persikėlė „prie prūdo”. Perrišo naujų rastų namą didžiausiu kaspinu ir padovanojo savo mūzai Eglei. Žoliapjovės nepripažįstantis vyras ir glostė, ir plakė dalgį, ir mojuodavo tik juo po didžiulę sodybą. Pastaraisiais metai būdavo, kad ir nemojuoja: iš pastatėlio į pastatėlį ėjai vasaros žiedais siūruojančia pieva.
– Prieš porą dienų nupirkau jam trimerį. Nepasitarusi nupirkau. Venecijus apsidžiaugė. Abi tas dienas jis nesiliovė šienavęs. Džiaugėsi: „Vis dėlto – lengviau.” Dar liko nešienauta, nebaigta drožti, liko neišsakyta, neišbūta… Nebijau nei tamsos, nei vienatvės, bet kad jo niekada nebebus… – kalbėjo E. Samulytė.
Moteris buvo ką tik išlipusi iš „prūdo”. Šlapių garbanotų jos plaukų sruoga buvo prilipusi prie skruosto, jos gražaus ir liūdno veido.
Turėtų atvykti danas atsiimti vikingų kolekcijos – paskutinių Venecijaus darbų. Vienas kaukėtas vikingas nuogas, ir matai, koks jis jaunatviškai galingas.
– Venecijui neįsakysi. Jis nusprendė būtent taip pademonstruoti jauno vikingo galią, taip ir pademonstravo, – nusišypsojo miela ir jauki pašnekovė Eglė: – Jis gerbė bažnyčią ir kunigus, bet save vadino laisvamaniu. Jis mėgo natūralumą ir nepripažino jokių vaistų, niekada nesirgo ir nebuvo registruotas poliklinikoje, buvo be galo darbštus, bet nebuvo socialiai draustas. Jis buvo toks ir ne kitoks. O kai mirė, supratau – tokia situacija yra kebloka…
Lėkė šiandien į Degenius policija ir Greitoji. Kūnas išvežtas teismo medicinos ekspertizei. E. Samulytė kol kas žino tik tai, kad kūnas bus kremuotas. Dar nežino, ar rengs viešą atsisveikinimą su menininku, bet laidojimo namams „Pas Angelę” jau skambino. Urna su pelenais būtinai turi pasiekti sodybą W. Geraširdžio užsispyrėlio Venecijaus didžiausias noras buvo būti išbarstytam po savo namų ąžuolu.
Prie kelio į Panemunėlio geležinkelio stotį tarsi dar labiau paseno senoji Venecijaus „gryčiutė”. Ant jos durų tebekabo užrašas „Aš prie prūdo.”
Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos