Balandžio 9 d. Kupiškio rajono mero Jono Jaručio iniciatyva Kultūros centro Vitražų salėje buvo surengta pilietinė diskusija „Savižudybės. Ką turime ir galime padaryti?“ Renginyje dalyvavusi žinoma Lietuvos psichologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, profesorė Danutė Gailienė rajono vadovui ir Kupiškio bendruomenei ne kartą dėkojo už šį renginį, tačiau ir jos pačios buvimas kartu su kupiškėnais, šiems kalbant tokia skaudžia jiems tema, suteikė diskusijai svarbos ir prasmės.
Ir, žinoma, vyskupo Liongino Virbalo dėmesys įsisenėjusiai kupiškėnų problemai šildė viltimi, jog kraštas nėra vienišas, tegu kol kas ir nėra aiškių gairių, kur link jam kreipti savo jėgas ir energiją siekiant sumažinti savižudybių skaičių.
Meras teisus sakydamas, jog problemą pirmiausia reikia pažinti: žinoti vien pliką skaičių – per metus Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, arba dvigubai daugiau, nei žūsta avarijose, – matyt, neužtenka. Žudosi žmonės ir labai išsivysčiusiose šalyse, tačiau joms ir 10 savižudžių yra per didelis skaičius 100 tūkst. gyventojų, todėl valstybių dėmesys savižudybių prevencijai yra didžiulis; gerąją patirtį perima Latvija ir Estija. Kiek nuveikė mūsų valstybė šioje srityje? Šiuo metu ji gali didžiuotis privačiomis iniciatyvomis.
Savižudybės turi savo istoriją, dinamiką, socialinius ir tautinius ypatumus, mitologiją, leksiką, humorą, gerąją ir blogąją patirtis. Visa tai pažinti, reiškia pažinti profesorę D.Gailienę, pajusti jos paskaitų gerą poveikį net pačia nemaloniausia – savižudybių – tema.
Savižudybė tai nėra liga, tai – mirtinas elgesys. Nėra vienos priežasties, tai procesas, kurį galima bet kuriame etape sustabdyti. Niekas nenori numirti, žmogus tenori nebekęsti skausmo. Išgelbėti savižudžiai, bandę nušokti nuo liūdnai pagarsėjusio Kalifornijos „Aukso vartų tilto“, jungiančio San Francisko miestą ir Merino apygardą, prisipažino, paskutinę akimirką pasigailėję tai padarę. Iš 30 apklaustųjų tik vienas neapgailestavo dėl savo poelgio.
Net apsisprendusieji žudytis nesąmoningai ieško išsigelbėjimo: pamiršta užsirakinti duris, renkasi laiką, kai daugiausia žmonių.
Tik filosofai kartais užtaria savižudį, aukštindami žmogaus pasirinkimo laisvę. Tačiau tiesa yra tokia: 70 proc. bandžiusiųjų nusižudyti, daugiau niekada to nebedarys. O kiti? Deja, likusieji 30 proc. vėl pasmerkia save myriop.
Kas žmoguje vyksta pakeliui į apsisprendimą? Žymaus amerikiečių suicidologo Edvino Šneidmano kubo metodas, rodos, geriausiai padeda atsakyti į šį klausimą.
Savo gyvenimo nesėkmes žmogus tarsi dalimis dėlioja į kubą. Kiek tų dalių iki paskutiniosios? Jų gali būti daug ar net – labai daug. Tačiau tik paskutinioji dalis lemia šuolį į bedugnę… Išmušti kubo juodąją dalį – nepakeliamą psichologinį skausmą – tarsi pramušti užtvanką: iš jos ims tekėti vanduo – savižudybei susikaupusi energija. O paskui svarbiausia – šnekinti, tegul nors ir pykčiu iš save pasmerkusiojo prasiveržia juodoji energijos tėkmė. Išgelbėtas žmogus koks buvo nelaimingas, toks ir liks. Galbūt. O gal ir ne. Tačiau dažnas niekada neberas savyje jėgų vėl iš naujo dėlioti kubą.
Mintys, ketinimas ir planas. Šie etapai į savižudybę nėra vienodo svarbumo. Pirmajame etape esame beveik visi, atsargoje saugantys variantą pasikarti. Kartais apie tai kalbėti tampa mada. „Nusižudysiu!“ – grasina mokyklinio amžiaus vaikai ar net darželinukai. Ar verta į tai kreipti dėmesį? Anot profesorės D.Gailienės, būtina. Geriau jau pabūti durniaus vietoj ir sunerimti: pasidomėti taip kalbančiojo situacija, pasikalbėti su jo draugais, mokytojais; geriau pervertinti savo nuogąstavimus, negu leisti artimojo mintims tapti ketinimu. Gal jis jau svarsto būdus, pavyzdžiui, kaupia tabletes? Štai vienas aiškina: „Savižudžio šeimoje liko trys vaikai. Tragedija. Praėjo metai, žiūriu, ogi nieko – tvarkosi…“ Sunaikinęs baimę, kad savo išėjimu kažką nuskriaus, žmogus pasirengia planuoti…
Ar kiekvienam duotas supratimas, kaip išardyti kubą? Deja… Turtingesnės valstybės specialius kursus rengia mokytojams, šeimos gydytojams, policininkams net kunigams. O mums ir po paskaitos atrodo, kad nei Prezidentė, nei meras, nei policininkas neužkirs tam kelio – tik mes patys turime jo ieškoti. Taip buvo ir iki šiol.
Renginyje kalbėjęs vyskupas L.Virbalas priminė: bažnyčia irgi yra bendruomenė, galinti padėti. Klebonas Vladas Rabašauskas kalbėjo apie buvusį savižudžių laidojimo išskirtinumą – be bažnyčios ir už kapinių tvoros: gal pomirtinis pažeminimas stabdytų pasirinkimą? Gydytoja Milda Narmontienė dar kartą atkreipė dėmesį į pranešėjos pateiktus skaičius: „perestroikos“ ir sąjūdžio laikotarpiu fenomenaliai sumažėjo savižudžių skaičius…
Dialogas įvyko. O kas toliau? – klausėme mero J.Jaručio.
– Rengiamas projektas, analizuosiantis Kupiškio situaciją. Tikimės gairių ir nurodymų, – sakė jis.
temainfo.lt
Ritos Briedienės nuotraukos