Baigėsi akcija „Savaitė be patyčių“. Jos tikslas – skatinti žmones kalbėtis, dalintis patirtimi apie tai, kas yra daroma bei kas galėtų būti padaryta, kad fizinio ir moralinio smurto jaunimo tarpe sumažėtų.
Ką šia tema mąsto pats jaunimas? Kalbėjomės su ugnies žonglierių mokytoju, neformalią švietimo veiklą Kupiškyje plėtojančiu Mariumi Skrupskiu.
– Šių dienų kalbos apie moksleiviškas patyčias atrodo maždaug taip: tai – baisi problema, su kuria reikia kovoti, netgi kariauti; prastas, sugedęs nemokantis bendrauti jaunimas; patyčios – dažniausia jaunuolių savižudybių priežastis; tą, kuris tyčiojasi, būtina skųsti ar kitaip su juo susidoroti. Ar tai veiksminga?
– Vaikai nepriima žinios, kad patyčioms yra skelbiamas karas, jie nenori apie tai klausytis. Vaikai jaučia, kad toks karas iš dalies nukreiptas prieš juos pačius, jie laikomi netikėliais. Į „Savaitės be patyčių“ renginius mokiniai varu varomi, – sakė M.Skrupskis.
Į diskusiją įsijungęs jaunuolis šią mintį tik paaštrino. Anot jo, tokią savaitę, mokykloje tyčiojamasi net labiau nei įprastai.
– Kas tai? Jaunimas nuo kažko tarsi ginasi? Jaučiasi puolamas?
M.S.:
– Buvo laikotarpis, kai ir aš patyriau patyčias. Tai lyg užburtas ratas: jautiesi blogai, bet nieko negali su tuo padaryti. Kartais ima atrodyti, jog tai niekada nesibaigs, pradedi pykti ant savęs, ant kitų, ant viso pasaulio. Jausmas tikrai ne koks.
Man padėjo knygos. Įvairios – filosofinės, net religinės: Fritzas Riemannas, Donas Miguelis Ruizas, Eckhartas Tolle, OSHO ir panašūs autoriai. Literatūra man padėjo suprasti, kad pasaulis labai didelis, įvairus ir įdomus. Mokykla – tik maža jo dalis. Įsitikinau, kad aš pats nesu nei blogas, nei nevykėlis, galbūt tik šiek tiek kitoks. Knygose radau vidinį pasitikėjimą.
Kitas dalykas. Man labai patinka piešti. Tai, kas patinka, visada padeda gyvenime. Susikoncentravau kūrybai. Ir – nepatikėsit! – patyčios liovėsi. O gal tiesiog ėmiau kitaip į tai reaguoti? Pasikeitė mintys, pasikeitė ir aplinka. Ėmiau lankytis Kupiškio jaunimo centre, čia radau galimybę realizuoti savo „kitoniškumą“, prasiplėtė bendraminčių būrys.
Nebuvau linkęs kovoti su tais, kurie iš manęs tyčiojosi, nors esu išbandęs ir tai… Nepadėjo. Visą laiką kažkur viduje suvokiau, kad tikroji problema – manyje, ir tik pats galiu ją išnarplioti. Tereikėjo tik nedidelio postūmio, palaikymo pokyčiams pradėti. Tėtis, man atnešė pirmąsias knygas.
– O ką tokiu atveju turėtų daryti mokyklos ar kitos su jaunimu dirbančios įstaigos?
M.S.
– Mokyklose reiktų organizuoti daug daugiau bendrojo švietimo dalykų. Reikia ugdyti asmenybę, kuri būtų stipri, atspari patyčioms. Mokykloje yra daug atskirties nuo pasaulio, kuris įvairesnis, negu apie jį pasakoja mokykla. Juk mokslas – ne tik matematika, fizika ar gramatika. Reikia mokėti bendrauti su draugais, o su jais susipykus žinoti, kaip vėl susitaikyti. Būtina gebėti išsikelti iššūkius, įveikti problemas, pergyventi nesėkmes. Niekas negimė savarankišku, netgi mokymąsi reikia ugdyti. Dabartinei visuomenei to labai trūksta: mes viską mokame, žinome net kaip į mėnulį nuskristi, o dažnam su kaimynu susikalbėti nepavyksta.
Kariauti visada atrodo lengviausias ar net labiausiai geidžiamas būdas – bausti prasižengėlius malonu. Nusprendi, kas yra blogai, ir imi ieškoti kaltų. Pastaraisiais tampa besityčiojantis vaikas, jo tėvai, draugai. Tačiau dažniausiai problema yra daug gilesnė nei atrodo paviršiuje. Tas, kuris tyčiojasi, pats nesulaukia šilumos ir gero žodžio savo aplinkoje. Jo piktumas – tik jo šarvas, kuriuo jis ginasi. O jį bausdami, tik apsunkiname situaciją.
Visi turim tokius šarvus: kuo mes vyresni, tuo mūsų kiautas storesnis. Klausiausi ne vieno, pasakojančio vaikams apie patyčių žalą. Dažnas pats nemoka susitvarkyti su patyčių baime: bijo „susivaryti“ prieš kolegas, parodyti savo silpnumą, nerimauja dėl to, ką pagalvos vaikų tėveliai bei patys jauni neklaužados – juk suaugęs žmogus turi žinoti viską! Imi dangstytis kariavimu, netikru gerumu savo visokeriopam „teisumui“ pateisinti.
Tokiame bendravime nelieka nuoširdumo, neužsimezga šiltas bendravimas. Vaikai tą jaučia, todėl to ir nepriima. Atsiverti, nusiimti šarvus, pripažinti savo silpnumą – tai būtų pirmas žingsnis.
Paulius Briedis
Odetos Povilonytės nuotr.