Sausio 1-oji – bene pati nykiausia diena metuose – visos šventės pasibaigė, parduotuvės uždarytos, Kupiškis tuštutėlaitis. Per virtuvės langą matau, kaip į „Norfos“ kiemą vis užsuka automobiliai, ateina ir pavienių pirkėjų. Žmonės kažką perskaito ant durų ir keliauja atgal.
Nedirba ir mažoji „Maxima“. Patežusioje aplinkoje – vos vienas kitas praeivis. Visi susikūprinę, nesidairantys. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė nepadoriai netvarkinga: mėtosi iššautos petardos, pilna nuorūkų, daugybė šampano butelių. Naujametę naktį čia buvo visai įspūdinga: tirštas rūkas maišėsi su dūmais – vos galėjai įžiūrėti žmones.
– Kaip per karą, – tarstelėjo vienas, paskui tą patį pasakė kitas, nors labai sunku patikėti, kad tarp susirinkusiųjų buvo katro dalyvių.
Žmones veikia bendros nuotaikos. Bičiuliai iš užsienio linkėjo linksmų ir laimingų Naujųjų, saviškiai – daug eurų, „Skype“ draugas iš Rusijos – kad nešaudytų.
Mergina užbėgo į banko keityklą. Nuo šiandien – eurai.
Niekas nedirba, nėra galimybės sužinoti, kaip žmones veikia naujas pinigas. Ant miesto turgaus paviljono durų kabo skelbimas „Nedirbsime iki sausio 6 d.“
Daugelis įmonėlių ketina nedirbti net iki sausio 16-osios – iki tol, kol apyvartoje liks tik eurai. Gal todėl žmonės šlavė parduotuves; bijo, kad jos galutinai ištuštės. Paskutinėmis gruodžio dienomis didžioji Kupiškio „Maxima“ stebino tuščiomis duonos lentynomis. Tokios jos buvo ir sausio 1-ąją. Vis dėlto didžioji Kupiškio „Maxima“ dirbo ir sausio 1-ąją.
Prekybos vežimėlio spynutėje paliktas naujutėlaitis litas: kažkas nebesivargino jo išsiimti…
– Kainos smarkai kritusios, bet pirkėjų nedaug, – žengdamas kasų link garsiai pasakė vaikinas savo draugams; šie linksmai nusijuokė.
Prekės vertė, kaip ir prieš Naujuosius, ženklinama ir litais, ir eurais, tačiau pastarieji jau rašomi gerokai didesniais raštmenimis.
Pardavėjai ištiesiu 50 Lt kupiūrą. Netrukus pasiūliau ir centų, kad grąža būtų tik litais.
– Negaliu paimti, nes jau įmušiau litus, ir aparatas man rodo grąžą eurais. Reikėjo mane perspėti, jei norėjote duoti centų, – paaiškino pardavėja.
Na, taip. Viskas taip ir yra – centais grąžos mes jau nebegausime. Mano saujoje – 2 eurai ir 12 euro centų. Pereinamuoju laikotarpiu taip juos ir vadinsime: Eur centai, arba 12 Eur ct. Vėliau pavadinime beliks žodis centai. Smagu grąžą gauti eurais.
Prekybos centro vežimėlį stumtelėjau prie kitų. Jo spynelėje liko litas. Paskui kažkodėl jo pasidarė gaila: jis liko vienišas, nebereikalingas; lyg būtų žmogus.
Už namų durų liko sausio 1-osios drėgmė. Jauki namų vakarienės aplinka grąžino į normalią kasdienybę: viskas taip, kaip ir turi būti.
Saulius Buivydas
Emilijos Briedytės nuotraukos