Alizavos pagrindinės mokyklos 10 klasės moksleivė Rugilė Kigaitė dalyvauja Nacionalinio socialinės integracijos instituto kritinio mąstymo mokymuose. Užsiėmimai vyksta Inovatorių slėnyje Antalieptėje. Jaunuoliai apmokomi atpažinti manipuliacijas žiniasklaidoje, propagandos technikas, marketingo ir socialinių tinklų strategijas. Stiprinamas jų pilietiškumas ir neabejingas reagavimas į informacijos srauto diktuojamas nuostatas. Rugilė atliko mokymų užduotį – parašė straipsnį „Neįgalus vaikas mokykloje: „Aš esu kitoks?” Mielai sutikome jį spausdinti: Rugilė iškėlė labai aktualią, bet retokai gvildenamą problemą.
Neįgalus vaikas mokykloje: „Aš esu kitoks?”
Negalia – intelekto sutrikimas
Paulina yra mano kaimynė. Mes gyvename mažame miestelyje. Paulina – vienturtė kaip ir aš. Mes kartu augome. Tada dar nesupratau, kodėl mergaitė vėlokai pradėjo vaikščioti, kalbėti.
Pauliną mama vežiojo pas įvairiausius gydytojus daryti tyrimų. Susitikdavome beveik kasdien. Man sunku būdavo suprasti Paulinos kalbą. Kartais ji supykdavo, pradėdavo mane mušti arba sau kandžioti ranką. Tada aš bėgdavau namo pasiskųsti mamai. Paulina – irgi. Mano kaimynė pradinę mokyklą baigė mieste. Ten ja rūpinosi daug įvairių specialistų. Iš mamos sužinojau, kad Švietimo pagalbos tarnybos darbuotojai Paulinai nustatė specialiuosius ugdymo(si) poreikius pagal jos negalią – intelekto sutrikimą.
Paulina kalbėdavo tą patį per tą patį, klausinėdavo manęs:
– Kur eini? Ką darysi? Ką veikia tavo mama?
Aš atsakydavau, o ji ir vėl klausdavo to paties. Man tai įkyrėdavo ir aš bėgdavau nuo savo draugės. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad Paulina kitokia.
Paulina – ne viena tokia
Ir aš, ir mano klasės draugai tai priėmėme natūraliai, nes pažinome Pauliną nuo pat vaikystės. Mes supratome: mergaitė turi negalią. Su Paulina bendraujame gražiai, neišskiriame jos, įtraukiame į klasės gyvenimą. Mūsų mokykloje Paulina – ne viena tokia. Šiems mokiniams skiriamas nuolatinis dėmesys ir pagalba. Jie yra mokomi pagal individualizuotas bendrąsias programas.
Domėjausi Tarptautinės Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kurią yra pasirašiusi ir Lietuva. Sužinojau: „neįgalūs vaikai turi tokias pat teises į ugdymą ir švietimą, kaip sveiki vaikai.“ Apie 4000 Lietuvos neįgalių vaikų mokosi bendrojo lavinimo mokyklose drauge su kitais vaikais, tačiau maždaug pusė neįgaliųjų mokosi izoliuoti, o mūsų įstatymai net leidžia juos diskriminuoti. Pavyzdžiui, Paulinai nustatyti dideli specialieji ugdymo(si) poreikiai, o išduotoje pažymoje nurodyta, kad mergaitę rekomenduojama ugdyti specialiojoje mokykloje, skirtoje intelekto sutrikimą turintiems mokiniams. Ar ji turi pasirinkimą?
Paulinos mama pasirinko galimybę dukrai mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.
– Saugiau, arčiau namiškių, smagiau mokytis mokykloje, kurioje visus pažįsti, – sako Paulinos mama.
Spec. poreikių mokiniai labai „išsunkia“
Mūsų mokykloje mergaitę visi puikiausiai pažįsta ir myli, draugiškai ją kalbina. Paulina patenkinta draugais. Mokykla – arti namų. Čia dirba geri specialistai. Jos mama džiaugiasi, kad visada gali kreiptis į juos pagalbos ir ją gauna. Su mergina nuolat dirba mokytoja padėjėja.
– Paulina yra kruopšti, labai nori mokytis naujų dalykų, tačiau jai labai sunku išlaikyti dėmesį, greitai pamiršta, ko mokėmės, – kalba mokytoja. – Džiaugiuosi, kad išmoko skaityti. Dukrai nepaprastai daug padeda mama.
Socialinę pedagogę Paulina vadina vardu, jai išsipasakoja mergaitiškas paslaptis. Specialistė pastebi, kad mokinė nuoširdžiai džiaugiasi, kai sulaukia mokytojų pagyrimų. Labai liūdi, jei kada lieka nepastebėta klasės merginų, nusimena, kai mokykloje tą dieną nėra jai patinkančio vaikinuko.
Spec. poreikių mokiniai labai „išsunkia“ mokytojus, nes reikalauja nepaprastai daug dėmesio. Darbas su tokiais mokiniais reikalauja milžiniškos ištvermės.
Kas dešimtas
Daugelis Europos šalių įstatymai draudžia neįgalų vaiką leisti į specializuotą įstaigą. Lietuva – viena iš nedaugelio ES šalių, kurioje vis dar egzistuoja specialiosios mokyklos neįgaliems vaikams, dažnai skiriamas mokymas namuose. Prieš du dešimtmečius Lietuvoje visi negalią turintys vaikai mokėsi atskirai nuo kitų. Daug švietimo įstaigų yra neprieinamos žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Vaikas izoliuojamas, o tai stabdo jo socialinių įgūdžių raidą ir sunkina tolesnį lavinimąsi. Taip tarsi parodoma, kad bendrojo lavinimo mokykla – ne vieta kitokiems.
„Statistika rodo: maždaug kas dešimtas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos mokinys turi specialiųjų poreikių, o iš viso tokių mokinių – per 30 tūkst. Didžioji dalis negalią turinčių vaikų vis dar tebesimoko atskirti nuo bendraamžių: daugiau nei 3 tūkst. vaikų veikia 48 specialios mokyklos, o per 360 vaikų skirtas mokymas namuose.
Neigiamos nuostatos
Didžiausią nerimą kelia pedagogų, mokyklų vadovų, negalios neturinčių vaikų tėvų neigiamos nuostatos į negalią turinčių vaikų mokymąsi drauge su visais kitais. Lietuvoje vis dar teisėtai pagrįsta galimybė nepriimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas. Tai daroma vien dėl to, kad pedagogai, mokyklų vadovai ir negalios neturinčių vaikų tėvai yra klaidingai įsitikinę: neįgalus vaikas būtinai trukdys kitų vaikų mokymosi procesui. Užtenka preteksto, kad mokykla vis dar nepasiruošusi priimti neįgalaus vaiko, ir jam užvertos durys mokytis drauge su bendraamžiais. O tai yra ne kas kita, kaip švietimo žmonių socialinio jautrumo stoka bei negalią turinčių vaikų diskriminacija, beja, uždrausta Lygių galimybių įstatymu.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas kviečia teisiškai uždrausti diskriminaciją švietimo sistemoje, neleisti nepriimti negalią turinčių vaikų mokytis drauge su bendraamžiais. Antai Slovakijos Aukščiausiasis teismas įtvirtino teisinę normą – mokyklos atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą yra ne kas kita, kaip diskriminacija.
Įdomu, kaip tai vertina gyvenimo naštą nešantys tėvai?
Mano straipsnio herojės mama susitaikė su likimo duotu išbandymu. Negalią turintį žmogų ji laiko normaliu žmogumi. Pagal savo negalią tas žmogus gali sukelti problemų aplinkiniams. Ji pastebi, jog žmonės su psichikos sutrikimais vis dažniau pastebimi žurnaluose, televizijos laidose. Liūdina, jei tokie žmonės vaizduojami su pašaipa, kaip kitų išnaudojimo objektai.
Paulinos mamos nuomone, reikia neįgaliuosius skirstyti pagal sutrikimo lygį, o kai kuriuos būtina uždaryti į specialias globos įstaigas. Anot jos, neįgaliųjų teisės skiriasi nuo sveikųjų: sveikiems nereikia jokių dokumentų, o neįgaliems jų reikia labai daug. Mama patvirtino, kad mūsų mokykloje neįgalūs mokiniai jaučiasi pilnaverčiai.
O kaip žmogų su negalia apibūdina suaugusieji?
Anot mano kalbintų socialinės pedagogės, klasės auklėtojos, tai žmogus, turintis fizinį ar psichikos – suvokimo, mąstymo – trūkumą. Jos mano, kad turintieji fizinę negalią negali kelti jokių pavojų visuomenei, o turintieji protinę negalią yra sunkiai prognozuojami. Turinčiuosius psichikos sutrikimų reikėtų uždaryti į specialias globos įstaigas. Neįgaliųjų teisės yra specifinės. Jie naudojasi specialia įranga, jiems pritaikoma aplinka.
Neįgalieji turi nemažai sunkumų, pavyzdžiui, rinkdamiesi profesiją, darbą, keliones ir t.t. Atsidūrus neįgaliojo situacijoje gali apimti baimė, neviltis, prarandamas noras gyventi. Abejojama, ar mūsų mokykloje neįgalus mokinys jaučiasi pilnavertis, nes tai priklauso ne tik nuo mokyklos aplinkos, bet ir nuo jo paties savijautos.
Ką mano mokiniai apie žmogų su negalia?
Mano kalbintų mokinių nuomone, tai nepilnavertis žmogus, nes dėl savo sutrikimo negali atlikti kai kurių veiksmų, paruošti pamokų. Daugelis įsitikinę, kad tai žmogus, sergantis kažkokia liga. Mokyklos draugą, turintį negalią, jie vadina vardu. Jie mano, kad žmogus su fizine negalia jokių pavojų negali sukelti, bet jei žmogus turi psichinių problemų, tai gali bet ką padaryti, nes jis neapgalvoja savo veiksmų.
Spaudoje ir televizijos laidose mokiniai kartais pastebi žmones, turinčius psichikos sutrikimų. Jų nuomone, neįgalieji vaizduojami kaip pažeminti, nuskriausti. Jaunuoliai supranta, kad tokius žmones reikia toleruoti, kad jie nėra blogio įsikūnijimas, kad visi žmonės yra lygūs, o prieš uždarant psichiškai neįgalius į globos įstaigas reikia atsižvelgti į jų sutrikimus bei keliamą pavojų aplinkiniams.
Mokiniai mano, kad neįgalieji turi tam tikrų lengvatų, pavyzdžiui, jiems nereikia išmokti kai kurių labai sudėtingų dalykų ir pastebi, kad tokie mokiniai yra kitaip vertinami. Anot mokinių, neįgalieji turi mažiau galimybių pilnavertiškai gyventi.
Įsivaizduodami save neįgaliojo situacijoje mano pašnekovai jautėsi prastai. Vienas iš jų negalią sulygino su vėžio liga. Kalbintieji mokiniai neturėjo savo nuomonės, ar mūsų mokykloje neįgalūs mokiniai jaučiasi gerai.
Rugilė Kigaitė
Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė