Rokiškėnų Aldonos ir Jono Venslovų neariminės žemdirbystės ūkio vienintelė neišspręsta problema – kur dėti plūgą?

Aldonos ir Jono Venslovų sodyboje

Liepos 4 d. Rokiškio rajono Kalvių kaimo ūkininkų Aldonos ir Jono Venslovų sodybos kiemas pasitiko svečius: rinktasi į lauko dieną, skirtą ne tik pasidalinti neariminės žemdirbystės patirtimi, bet ir atkreipti valdžios dėmesį – šį ūkininkavimo metodą būtina stiprinti Europos Sąjungos remiamų programų lėšomis.
– Kuo mes prastesni už vokietį ūkininką? – dar ir tai norėjo sužinoti jau penkerius metus žemės nebeariantis ir dėl to tik dar sėkmingiau augalininkystės ūkį plėtojantis J. Venslovas.
Į susitikimą atvyko Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas, jo pavaduotojas Valerijus Rancenvas, žemės ūkio viceministras Darius Liutikas, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM vadovė Enrika Raibytė, Seimo kaimo reiklų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius, Aplinkos ministerijos taršos prevencijos politikos grupės vyriausiosios specialistės Tatjana Zabulienė ir Toma Leonova, organizacijos akoalicija.lt aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, Grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, Nederlingų žemių naudotojų asociacijos vadovė Danutė Karalevičienė, šalies ūkininkai – neariminės žemdirbystės atstovai.
Lūkuriuodami atvykstančiųjų ūkininkai laiko negaišo: turėjo jie klausimų ir įmonės „Kauno grūdai“ agronomei-konsultantei Jūratei Gabrinovičienei, ir „Yara Lietuva“ tręšimo ekspertui Raimondui Ivanovui.

Sėjamąją – tiesiai į ražienas

Venslovų ūkis skaičiuoja 1 000 ha, išsidėsčiusių Kamajų seniūnijoje. Pirmas tiesioginės sėjos į ražieną pamokas J. Venslovas gavo Latvijos Daugpilio rajono ūkininko Valerijaus Ančevskio ūkyje „Ainava“. Iki tol Kalvių ūkininkas teturėjo teorinių žinių apie Kanadoje paplitusią no-till technologiją, domėjosi ja, skaitė apie ją ką berasdamas. Latvio ūkį jis ir susirado per švedų „Väderstad“ kompaniją, o netrukus pirma šios firmos sėjamoji atkeliavo į Venslovų ūkį. Dabar jų – jau kelios.
J. Venslovas pirštais rodydamas žurnalistams aiškino technikos veikimo principą: užriestas rodomasis pirštas reiškė noragėlį, darantį kelių centimetrų gylio vageles ir įterpiantį sėklą, o didysis pirštas – kitą noragėlį, trąšos granulę guldantį šalia sėklos, tik šiek tiek giliau. 
– Neariminiu būdu į žemę berdamas pirmą sėklą išgyvenau didžiulę baimę. O mane ramino: „Jei bijai, vadinasi, bus gerai“, – pasakojo J. Venslovas.
Ir štai per penkerius metus Venslovai visą savo dirbamą žemę pavertė neariminiu ūkiu: augina žieminius kviečius, grikius ir pupas.

Vienu produktu gero derliaus negausi

– Du mėnesius laukiame lietaus, o šiandien ryte kažkuris mūsų ištarė: „Kad tik nelytų…“ – kalbėjo kartu su tėvais ir seneliais ūkininkaujantis Marius Sarana, vairą sukdamas pro Verksnionis į pupų lauką.
Venslovų ūkis – nederlingų žemių teritorijoje: lankyto pupų lauko žemės našumas siekia 32 balus. Čia naudota trąša „Yara Mila 9-12-25“, turinti ne tik fosforą, kalį ir azotą, bet ir mikro-makro elementų – kalcio, boro ir sieros. Purkšta „Yara Vita Brassitrel“ mikroelementiniu produktu, subalansuotu ankštiniams augalams; jame yra pupai reikalingas molibdenas, boras, magnis, manganas, azotas, kalcis… Kuo šios trąšos yra šiek tiek kitokios nuo rinkoje siūlomų produktų? Tai koncentruota suspensija, ilgo veikimo naujos kartos mikroelementinės trąšos, labai saugios augalui.
Šiame smėlingame plote sėkla sudygo gražiai, tik sausra pupų augimą pristabdė: ant stiebo – vos 4– 5 ankštaros. Kaip sakė agronomė-konsultantė J. Gabrinovičienė, nuo kovo 27 d. lietaus tegauta apie 50 mm. Pernai iš hektaro kulta po 300 kg pupų, o šiemetinis derlius tik spėliojamas. 
Jau 20 metų Venslovų ūkį konsultuoja J. Gabrinovičienė.
– Kurioj įmonėje bedirbčiau, mums pavyksta nesusipykti, – sakė agronomė. 
Tad šiame ūkyje ir konsultantams, ir ūkininkams aišku: vienu produktu gero derliaus negausi – tam reikalinga plati technologija, labai griežti laiko ir darbų grafikai, kartais intuityvi drąsa bandyti, kaip pasiseks, ir nuolatinis patirties bei labai nespecifinių žinių kaupimas.

Naudoja tik „Yara“ trąšas 

Su firma „Yara“ J. Venslovas susidraugavo prieš trejus metus. Į ūkį pasikvietus firmos konsultantą R. Ivanovą imta eksperimentuoti: pusę pasirinkto lauko patręšė tradicinėmis, kitą pusę – „Yara“ trąšomis.
– Su ūkininkais teko viešėti firmos gamykloje Anglijoje. Klausė žmonės: „Kuo ypatingos „Yara“ trąšos? Lyg ir tie patys mikroelementai, tas pats cinkas…“ Visgi „Yara Vita“ trąšoms naudojama ta cinko žaliava, kuri dedama į maisto papildus, ir žmonės juos vartoja. „Yara“ trąšos yra labai tolerantiškos augalams. Be to, į daugelio jų sudėtį įeina keliolika adjuvantų: vieni jų apsaugo medžiagą nuo jos reagavimo su kitomis medžiagomis, kiti garantuoja puikų pasiskleidimą ant lapo, treti saugo drėgmę, ketvirti padeda medžiagai tarsi prilipti prie augalo ir užtenka dviejų valandų, kad lietus trąšų nebenuplautų… Druskinio tirpalo trąšos nusiplauna labai lengvai, ir vėl važiuok į laukus – kaštai didžiuliai, – kalbėjo „Yara Lietuva“ tręšimo ekspertas R. Ivanovas.
Anot agronomės, šiemet buvo atlikti bandymai, ar tikrai „Yaros“ trąšos atitinka tai, kas deklaruojama, ir neteko nusivilti – augalas gauna visko, ko reikia augti į šaknis ir į lapus. Ilgo veikimo „Yara“ trąšos neduoda momentinio efekto, bet galutinis rezultatas atperka investicijas.
„Yara“ ir „Kauno grūdų“ konsultantai parengia Venslovų ūkio visų kultūrų ir visų laukų tręšimo planus. 
– Ūkininkas labai pergyvena dėl savo žemės kokybės, dėl savo darbuotojų sveikatos, todėl ir renkasi nepigias „Yara“ trąšas: jos nedulka, granulė kokybiška, tirpinimui nebenaudojami karbamido tirpalai, o ir kūjo nereikia trąšoms sudaužyti, – kalbėjo agronomė-konsultantė J. Gabrinovičienė.
O kaip sakė pats J. Venslovas, jis nėra toks turtingas, kad pirktų pigų daiktą.
– Naudoju tik „Yara“ trąšas – koncentruotą, subalansuotą, ilgo veikimo ir patogų naudoti produktą, – teigė jis.
Sausra, žinoma, padarė savo, bet tikimasi, kad bus gauta daugiau nei įdėta.

Tenorėjo sutaupyti laiko…

Nearimine žemdirbyste J. Venslovas tikėjosi sutaupyti laiko – nei arti, nei akėti. Jis net mėgsta sakyti: „Tingėjau dirbti ir perėjau prie neariminės…“ Žinia, tokia žemdirbystė mažino ir sąnaudas, nors pradžioje buvo nemažų išlaidų įsigyjant sėjamąsias.
Trąšų sąnaudas padeda mažinti ir kiti dalykai. Visai Lietuvai J. Venslovas jau žinomas kaip ūkininkas, nebečirškinantis sliekų.
– Plūgu verti žemę – čirškini sliekus. Užtat jie puikiai veisiasi neariamoje dirvoje, dėl to žemė tik derlingesnė, net pasėlius bereikia mažiau tręšti, – tikino J. Venslovas.
Ką jau kalbėti apie tai, jog ūkininkas naudoja kokybiškas trąšas, o ir tų nebarsto reikia-nereikia. Svarbiausia tai, kad tokie kaip Venslovų ūkiai prisideda prie dirvožemio degradacijos mažinimo, humuso kiekio didinimo. 
– Neariminė žemdirbystė stabilizuoja ne tik vėjo, bet ir vandens sukeliamą dirvos eroziją. Toks ūkininkavimo būdas –  ir agrocheminių savybių gerinimas, ir organinės anglies kiekio – dirvožemio pagrindinio kokybės rodiklio – didinimas dirvožemyje. O tarptautiniuose forumuose kalbama apie tai, jog organinė anglis ne tik padidina organinės medžiagos kiekį, teigiamai veikia visos ekosistemos kokybę, bet yra ir būdas sumažinti klimato kaitą, – kalbėjo konsultantė.

O kaip, vis dėlto, piktžolės?

Neariminės žemdirbystės pradininkai įtariami per dideliu chemijos nuo piktžolių naudojimu. Anot konsultantų, Venslovų žemėje laikomasi ypatingų ekonominės technologijos principų. Štai pavasariniam žieminių kviečių tręšimui buvo pasirinktas produktas „Yara Bela Axan“, subalansuotas javams, atitinkantis azoto ir sieros santykį, nebereikalaujantis papildomo tręšimo amonio sulfatu.
– Ūkio ypatumas – niekada nesirinkti trijų – geriau vieno ar dviejų – purškimo komponentų: verčiau į lauką važiuoti du kartus, negu purkštuvus užpildyti stipriu mišiniu. Tai patvirtina faktas, jog čia niekada nebuvo nudeginti pasėliai: sveikas augalas kitaip ir auga, – kalbėjo agronomė-konsultantė J. Gabrinovičienė.
Tik pirmus neariminės žemdirbystės metus trąšų ir herbicidų buvo naudojama daugiau. Bet jei teoriškai leidžiama pilti trąšų 1,2 kg hektarui, tai J. Venslovas tokiam plotui atiduoda tik 0,4 kg. Aplankytam pupų lauko hektarui prieš sėją vietoj 1,5 kg registruotos normos teko tik 0,8 kg miltelinio glifosato. 
Agronomė J. Gabrinovičienė pati vysto neariminę žemdirbystę ir šiemet atliko piktžolėtumo bandymą: sėjai paruošė suartą, skutimo ir tiesioginės sėjos laukelius. Labiausiai piktžolėtas buvo skutimo principu paruoštas laukas, nes sujudintoje dirvoje piktžolės gauna impulsą dygti. Gi nejudintoje žemėje sėkla negauna šviesos ir tarsi užsikonservuoja.
Dar vienas tokios žemdirbystės principas – piktžolėtumą mažina sėjomaina.
– Pirmi keleri metai, žinia, buvo sunkūs psichologiškai: laukai negražūs, sakytum, netvarkingi. Dabar jie jau džiugina akį, chemijos kovai su piktžolėmis bereikia visai mažai, – sakė J. Venslovas.

Klausimėlis: „Kur dėti plūgą?“

– Žiūriu, ir pavydas ima: kad pas mus nors trečdaliu… – vertinant kviečių lauką kalbėjo renginyje dalyvavusi ūkininkė.
Žieminių kviečių „Skageno“ veislių laukai idealiai švarūs. Herbicidų „Avoxa“ ir „Elegant“ mišinys suveikęs nepriekaištingai. Apsaugai nuo ligų fungicidas naudotas tik vieną kartą vietoj įprastinių 2–3 kartų. Kaip sakė agronomė, neariminės žemdirbystės stipriausias fungicidas – saulė ir vėjas.
– Nebuvo jokios miltligės – absoliučiai nieko. Platesniais nei įprasta – 25 cm – tarpueiliais vėjas ir saulė pasiekia kiekvieną augalą ir neleidžia jam susirgti, – kalbėjo agronomė.
Tad Lauko dienos atstovams beliko išsiaiškinti, kur J. Venslovas dėsiąs plūgą. 
Gi kartu su plūgu atsisakyta ir didžiulių išlaidų: jokio arimo, dirvos purenimo – tiesiai į ražienas paleidžiama sėjamoji.
– Aš tarsi išmokau prisitaikyti prie gamtos sąlygų: neariminė žemdirbystė saugo drėgmę, o lietingu metu neleidžia įmirkti dirvai, noragėlio padarytame griovelyje užsilaiko sniegas – grūdas geriau žiemoja, o derlius bręsta visai neblogas, – kalbėjo ūkininkas. 
Ir tikrai: šių metų sausros iškankinti tradicinės žemdirbystės laukai labai daug prastesni. 

Kol kas – tik asmeninės iniciatyvos

O paskui lauko dienos dalyviai prie ilgo stalo susėdo pietų ir, žinoma, diskusijai. Patirtimi dalinosi Mažeikių rajono ūkininkas Žydrūnas Kepalas, priekaištus ministerijai išsakė K. Starkevičius, kalbėjo asociacijų vadovai, aplinkos apsaugos atstovai. Klausantis viceministro D. Liutiko buvo ir vilties, ir nevilties…
– Europos Sąjunga susirūpinusi aplinkosauga, todėl Kaimo plėtros programa turime prisidėti prie kaimo plėtros ir aplinkos apsaugos sinergijos stiprinimo. Dabar tinkamas metas peržiūrėti naujas idėjas ir jas integruoti į 2021–2027 programinio laikotarpio planus, – kalbėjo viceministras.
Jis žadėjo grįžęs į ministeriją pasidomėti, kiek Lietuvoje yra ūkių, vystančių neariminę žemdirbystę. Ir kažin ar jam pavyks: jau keleri metai vis planuojama rinkti gamtosauginį ūkininkavimo būdą charakterizuojančius statistinius duomenis, todėl iki minėto laikotarpio starto bus sunku spėti tai padaryti ir pradėti mokslinius tyrimus šios technologijos naudai įvertinti – kaip tuomet tikėtis paramos?

Kaip sakė ūkininkas J. Venslovas, labai džiugina tai, kad žmonės patys domisi nearimine žemdirbyste, kad ši idėja plinta, ūkiai noriai dalinasi patirtimi.

Rita Briedienė

Emilijos Briedytės nuotraukos