Rokiškio rajono žmonės minėjo liūdną sukaktį – Notigalės partizanų žūties 70-metį. Sulaukę sąlyginai palankių gamtos sąlygų laisvės kovotojų takais į Notigalės pelkių gilumą prie unikalaus partizanų bunkerio į žygį išsiruošė rajono istorikai bei Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai.
Unikalus bunkeris
Šis partizanų bunkeris, Kupiškio miškų urėdijos ir Rokiškio krašto muziejaus muziejininkų rūpesčiu atstatytas 1996-aisiais, yra unikalus. Mat absoliuti dauguma partizanų žiemojimo vietų yra įrengtos po žeme. Tačiau Notigalėje į žemę neįsikasi – vos įbedus giliau kastuvą, 
prasisunktų vanduo. Ten bunkeriui skirta vieta yra vienintelė aukštumėlė kelių kilometrų spinduliu.
Pelkė buvo patikima partizanų apsauga: į bunkerį vedė klaidūs takai ir nežinantieji jų galėjo valandų valandas braidyti po liūnus. Net šių vietų žinovei muziejininkei Vilei Sarulienei teko gerokai pasukti galvą takelių kryžkelėse, kurion pusėn vesti žygeivius.
– Žiema daug ką keičia, – sakė ji.
Iš tiesų: nors partizanai savo žiemavietę pelkėje įkūrė dar 1946-ųjų rudenį, prie jų sovietinė armija teįstengė prieiti tik žiemos viduryje, kai pelkę sukaustė ledas.
Ši partizanų žiemavietė buvo gausiai lankoma įvairių Rokiškio krašto laisvės kovotojų būrių. Gruodžio viduryje Notigalėje sovietiniai okupantai užklupo „Bermonto pulką“, vadovaujamą Jono Šiupinio-Bermonto, priklausiusį Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopai. Žuvo 12 laisvės kovotojų, tarp jų – ir austras Stefanas Hofmanas.
Vyrai savaitę buvo niekinami Panemunėlyje, vėliau – Pandėlyje, kur jų kūnai buvo žvėriškai išniekinti ir užkasti Pandėlio malūno prieigose. Prasidėjus Atgimimui laisvės kovotojų palaikai buvo ekshumuoti ir iškilmingai palaidoti Pandėlio kapinėse.
Išdavystės istorija
Sovietinė kariuomenė, pasak istoriko Valiaus Kazlausko, tikriausiai nebūtų radusi bunkerio Notigalėje, jei ne išdavystė. Manoma, kad partizanus išdavė netolimo Lydžiūnų kaimo mokyklos mokytojas Jakubka. Jis įgavo vietos žmonių pasitikėjimą, iššniukštinėjo, kur yra bunkeris ir gautą informaciją perdavė sovietiniams agentams. Šie saugojo vertingą šnipą – po Notigalės žudynių Jakubka, neva pritariantis laisvės kovotojams, buvo įmestas į Rokiškio kalėjimą. Čia jis susipažino su asmeniu, pažinojusiu kitą Pandėlio apylinkėse veikusį partizanų būrį. Jakubkos informacijos dėka per 12 dienų buvo sunaikinti du Pandėlio krašto partizanų būriai. Jakubkos gyvenimo kelias nuvedė jį į Šilutę, kur jis iki mirties dirbo gaisrinės vadovu.
Nelengvas kelias
Seimo nario Raimundo Martinėlio vardu puokštę gėlių jo padėjėja istorikė Lina Dūdaitė-Kralikienė padėjo prie partizanų atminčiai skirto paminklo Notigalės prieigose, nes palikti gėlių prie bunkerio Notigalės telmologiniame draustinyje negalima.
Nusigauti iki jo – uždavinys ne iš lengvųjų. Mat gamta iškrėtė nemalonų pokštą –prasidėjo atlydis.
– Galima sakyti, kad bunkeriui aplankyti turėjome vos kelias valandas – atšilus ir pradėjus tirpti sniegui pelkė būtų nepraeinama, – sakė istorikas V.Kazlauskas.
Ir tikrai: kai kuriose takų vietose vandens buvo beveik iki kelių. Tačiau tokie takai – menka kliūtis kariams ir istorikams. Jie partizanų bunkeriui pasiekti užgaišo apie 40 min., per tą laiką kemsynais nubridę apie 3,5 km.
Mauruose istorikams kartą kitą teko „pamesti” batus, o štai kariai visą kelią iki bunkerio ir atgal įveikė sausomis kojomis. Jų sėkmės paslaptis – tokiems žygiams pritaikyta kariška avalynė ir panašių žygių patirtis.
Pasiekę bunkerį, kariai savanoriai ir istorikai uždegė atminties žvakeles, aptvarkė bunkerio vidų: gražiai sudėliojo ankstesnių lankytojų iškilotas stalo lentas.
Gerdami kuopos vado Sergejaus Afanasjevo atsineštą arbatą istorikai pasakojo apie partizanų buities detales. Antai pelkėje laisvės kovotojai buvo įsirengę šulinį, vietą maldoms bei apmąstymams, o bunkeryje, už specialios širmos, laikė arklį. Visus domino austrų lakūno S.Hofmano asmenybė – kaip jis pateko į Lietuvą, kodėl prisijungė prie laisvės kovotojų? Tikslaus atsakymo į šiuos klausimus istorikai neturi. Pikantiškiausia versija – esą S. Hofmanas sužeistas pateko į Rokiškio rajono ligoninę, ten buvo saugomas, bet pabėgo.
Kuopos vadas S.Afanasjevas domėjosi, kaip prie partizanų būrių prisijungdavo naujokai, kaip techniškai buvo palaikomi ryšiai tarp būrių bei su partizanų rėmėjais, kaip nevietiniams partizanams pavykdavo rasti būtent tas sodybas, kuriose jiems suteikdavo prieglobstį.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
Autorės nuotraukos