Praėjo Sausio 13-oji. Mūsų jaunos valstybės ir jaunos pilietinės visuomenės didžiulės pergalės diena. Tądien visam pasauliui parodėme, kad žmogaus meilė savo šaliai gali įveikti galingiausią karinę techninką, iki dantų ginkluotus uždraustais ginklais okupantų karius. Kaip „Pilėnų lopšinėje” rašė poetas Paulius Širvys, „tvirtesnių čia nebuvo tvirtovių už lietuvių plačias krūtines”.
Pergalė paženklinta skaudžiomis netektimis: nuo okupantų kulkų, po jų tankų vikšrais pražudytais gyvenimais. Atmintyje įsirėžė memorialinė lenta Kauno technologijos universiteto rūmuose, skirta dviems jaunuoliams – Rimantui Juknevičiui ir Virginijui Druskiui – kurie nebaigė studijų, nepradžiugino savo tėvų sėkmingai apgintais diplomais, savo šeima, anūkais; darbdavių – puikiomis žiniomis ir gebėjimais. Jie – vos pilnametystės slenkstį peržengę, tą lemtingą naktį nepasitraukė išgirdę pirmuosius šūvius, nepabūgo artėjančių tankų.
Jų ir kitų Sausio 13-osios aukų šeimų gyvenimai tą siaubingą naktį pasikeitė negrįžtamai. Atminties apie žmones, visų mūsų labui paaukojusius gyvybę, vardan segsimės prie širdies mėlyną neužmirštuolės žiedą. Tą dieną daug, gražiai, prasmingai kalbėsime apie didžiausią žuvusiųjų palikimą – laisvą Lietuvos valstybę. Kaip tatai saldu, garbinga, nieko nekainuoja.
O parėję namo… „skaldysime bajerius” apie paskutinį emigrantą, kuris išvykdamas turėtų išjungti oro uoste šviesą. Dalinsimės tikromis ir menamomis agurkų, pieno bei bananų kainomis Lietuvoje ir Vokietijoje. Tų pačių bananų, kurių daugelis pirmą kartą paragavo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Dar daugelis prisimena: sovietmečiu pienas kainavo 27 kapeikas. O kaip greitai pamiršome, kad tada, sovietmečiu, asmenį, pasidabinusį tualetinio popieriaus rulonėlių „karoliais”, praeiviai nulydėdavo pavydžiu žvilgsniu; kad vaikščioti susiūtomis pėdkelnėmis nebuvo prasto tono ženklas, kaip ir dažytis mėlynais ar rožiniais lenkiškais „šešėliais”. Kad ūkinių prekių parduotuvėje „išmetus” legendines skalbykles „Riga-18″ nusidriekė kilometrinė eilė norinčiųjų jas įsigyti, nors tądien visam 18 tūkst. gyventojų Rokiškiui tokių mašinų tebuvo skirta… 12. Pamiršome, kad sovietmečiu ištisos kartos užaugo nežinodamos, kas yra dezodorantas, gražūs apatiniai, patogūs batai, paprasčiausi džinsai, elementarios moterims ir vaikams skirtos higienos priemonės. Mes, skųsdamiesi didelėmis prekių kainomis parduotuvėse, pamiršome, kad sovietmečiu daržovių krautuvėje sausio mėnesį buvo galima rasti trilitrį pomidorų sulčių, apvytusių bulvių maišą ir keletą burokėlių. Pamiršome, kaip mamos ir tėvai, „nusikalę” gamyklose ar kolūkiuose, po darbo puldavo į nuosavų daržų lysves, kad šeimos žiemą turėtų bent jau uogienės, marinuotų agurkų ar kokios neįmantrios mišrainės. Dabar gi sausio mėnesį parduotuvėje yra tik… penkių rūšių pomidorai, trijų rūšių apelsinai, dviejų rūšių bananai, mandarinai, ličiai, mineolos.
– Kas iš to, kad yra, jei neįperkame, – atsidūsta tūlas lietuvis. Ar tikrai? Juk darbo dienos pavakarę ar šeštadienio rytą prie prekybos centro nepastatysi automobilio, nes nėra vietų. O pirkėjų vežimaičiai (ne krepšeliai) lūžta prekėmis. Juk net didžiausias pašalpinis varguolis maigo naujausią mobilų telefoną sudaužytu ekrano stikleliu.
Pamirštame ir tai, kad sovietmečiu nė svajoti negalėjome, kad galima sėsti į lėktuvą ar keltą ir laisvai išvykti į Vokietiją, Norvegiją ar Ispaniją. Skundžiamės, kad Lietuvoje nėra taip, kaip Šveicarijoje ar Olandijoje tyčia ar netyčia pamiršdami, kad laisvajame Vakarų pasaulyje net trys kartos nežino žodžio „karas”, kad Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose iš pelenų Vakarų Europą kėlė JAV Maršalo plano investicijos. O mūsų sugriautą šalį Sovietų sąjunga dar giliau į skurdą įmurkdė nacionalizacija, kolektyvizacija, nepamatuotais nenašios planinės ekonomikos sprendimais, kad tai iš mūsų tėvų skurdžių kišenių tarpo viso pasaulio komunistiniai režimai. Kaip patogu to neprisiminti, pavydint europiečiams jų gerovės…
Patogu verktinio supermamai guostis facebooke, kad jos mažylį pašaukė motina Tėvynė. Ne dvejiems metams, ne į Afganistaną ar Černobylį – tik devyniems mėnesiams į savos valstybės kariuomenę. Joje nėra diedovščinos, nereikia bijoti, kad vaikas namo pargrįš cinkuotame karste.
Patogu dalintis svetimos valstybės propagandinėmis žinutėmis. Juoktis iš savos kariuomenės, pamiršti, kad kartą mūsų šalis jau labai sėkmingai pasipriešino okupanto tankams. Patogu per kultūros centro jubiliejų pasidabinti raudonais „skurliais” ir vergovės prie svetimos „zabtės bliūdo” nostalgiją nevykusiai maskuoti pasiteisinimais, esą ten buvo pokštas ar ironija.
Visiems, kurie Sausio 13-ąją prie širdies segėsi neužmirštuolės žiedą, linkiu nepamiršti ne tik žuvusiųjų, bet ir to, už ką jie atidavė savo gyvenimus. Nepamiršti, kad ši diena – viena iš daugelio esamų ir būsimų mūsų jaunos valstybės ir visuomenės didžiųjų pergalių. Diena, kai mūsų meilė, drąsa ir ryžtas nugalėjo daug kartų stipresnį priešą. Kad mes turime didžiulę dovaną – laisvę. O visa kita kuriame ir sukursime patys. Prisiminkime Sausio 13-ąją, kai kils ranka „laikinti” propagandinę, mūsų valstybę žeminančią žinutę. Prisiminkime tai, kai kils noras lyginti agurkų ar bananų kainas, kalbėti apie „dvasingą” okupanto kultūrą, sotų gyvenimą prie svetimo dubens.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
Istorikė, politologė