Ypatinga vieta festivaliams
Baigėsi Skapiškio dešimtoji tarptautinė vaikų ir jaunimo kūrybinė stovykla „Pienių medus”, režisuojama ir projektuojama Skapiškio teatro „Stebulė“ bei vaikų ir jaunimo studijos „Ku-kū“ režisierės Vitos Vadoklytės. Ir tai jau 23-as šio miestelio teatrinis festivalis, po „Pienių medaus”, kitais metais, sugrįšiantis festivaliu jaunimui „Pienių vynas”, dar kitais – senjorams „Pienės pūkas”.
„Pienių medus“ apjungė teatrą ir dainą, profesionalus ir mėgėjus, vaikus ir suaugusiuosius.
– Tik atvažiavęs čia supratau: ir savo aplinka, ir bendravimo aura Skapiškis – ypatinga vieta teatrų festivaliams. Čia jie ir turi vykti“, – temainfo.lt sakė festivalyje viešintis Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatro aljanso NEATA jaunimo atstovas, danas aktorius Casperas Mohras, surengęs dvi kūrybines pamokas „Kūno kalba spektaklyje“.
Aplankė festivalį Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas: jis sveikino visus – teatro žmones ir žiūrovus – „Pienių medaus“ atidarymo proga.
Kaip teatrinį pokštą visi įvertino Kęstučio Matelio, Kultūros centro direktorės pavaduotojo ūkio reikalams, priekaištą:
– Mane pamiršo pakviesti ant scenos!
– Geriausią paliekame pabaigai! – pašmaikštavo kažkas iš salės, ir festivalis tęsėsi.
Per spektaklius buvo gera matyti Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėją Jurgitą Trifeldienę: jos buvimu supranti, jog festivaliui teikiamas dėmesys, jis rūpi ir yra puoselėjamas. Žinoma, šis festivalis neturi tokio Kultūros centro dėmesio kaip pramogų festivalis „Stichijos“, užtat dabar jau aišku, kaip tokį dėmesį galima sutelkti.
Pirma festivalio diena
Pirma festivalio diena buvo skirta Kretingos rajono vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas“ ir jo režisierei Auksei Antulienei, į Skapiškį atvežusiems Svetlanos Sologub pjesę „Nenoriu būti princese“, ir Kauno miesto kamerinio teatro spektakliui pagal Eleonorą Baker „Mari Kardona“, režisuotam Agniaus Jankevičiaus.
Atvyko ir pats režisierius A. Jankevičius. Užimtas darbu jis buvo nematomas ir nepasiekiamas. Netikėtai išėjęs į Kultūros namų kiemą ir prisėdęs ant suolelio pakvėpuoti grynu oru ar tiesiog parūkyti, nebeišvengė dėmesio būti fotografuojamu ir kalbinamu.
Iš jo žinomumo, iš šių dienų perspektyvos sensacinga – net vedamas Agnius nėjo į teatrą: Skapiškio „Stebulės“ aktoriaus Žydrūno Petuchovo pakviestas į spektaklį jis paprasčiausiai iššoko pro antro aukšto langą – jam nepatiko, kad jo pažįstami skapiškėnai ant scenos kitokie, keistai besimaivantys. Tačiau netrukus Agnius buvo įtrauktas į mokyklinį projektą.
– Pagal kažkokią TV idėją buvo parengta mokyklos šventė trys vyrai ir viena moteris ar trys moterys ir vienas vyras – nebepamenu. Atsakinėjau į klausimus, o salė juokėsi. Ne dėl to, kad nusišnekėčiau, o dėl to, kad jiems juokinga. Ir tada supratau, kad sugebu valdyti auditoriją: aš esu dievas. Ir kai Vita mane pakvietė į teatrą, pamačiau to dievo valdas, kaip toli siekia jo ranka ir akis, – pasakojo A. Jankevičius. Į Skapiškio teatrą jis atėjo 1996-aisiais, spektaklyje „Velnias ne boba“ pakeitė į armiją pašauktą tą patį Ž. Petuchovą.
Jis – prieš sistemas
– Jutau, kad jo viduje – bomba. Turėjo mokykla tradiciją statyti naujametinius spektaklius. Agnius buvo vienuoliktokas ir ne mokytoja režisavo, o jis, – stabtelėjo prie suolo ir režisierė V. Vadoklytė; prasidėjo pokalbis, koks paprastai vadinamas „Ar prisimeni?“
– Prisimeni, vaidinome Ukmergėje, gyvenome kažkokiame internate. Agniaus nebuvo: jis išeidavo, dingdavo, pareidavo…
– Aš paną tuomet buvau nukabinęs… – įsiterpė režisierius.
– Jis įėjo. Apsimetu, kad miegu, guliu užsimerkusi, bet jaučiu tą jo neįtikėtiną energiją. Pauzė, ir jis pradeda garsiai juoktis – kaip vėliau paaiškėjo – iš to, kaip mes atrodome baltais apklotas lovose metaliniais galais. Jis ėjo tarp lovų ir skardžiai iš mūsų juokėsi. Pagalvojau tada, kaip tai stipru režisūrine prasme, – pasakojo režisierė V. Vadoklytė, priminusi dar ir atvejį, kad A. Jankevičius įstrigo orlaidėje.
– Aš? Kokioje orlaidėje?
– Palangoje, per „Juokį“. Grįžo jis vėliau, bandė įsmukti per orlaidę…
– Kad nėra kam strigti… – nustebino pasakojimas.
– Tai dabar nėra, tada buvo.
A. Jankevičius juokėsi. Sakė svėręs 100 kg, bet įvaizdis keitėsi – ir ne dėl žinomumo ar populiarumo.
– Sostinės atstumai. Be to, kai mokiausi Teatro ir meno akademijoje, buvo labai daug judesio: šokis, scenos judesys, Suzuki technika – beveik tas pats, kaip treniruoklių salėje. Per pusmetį numečiau 30 kg, – pasakojo režisierius.
– Buvo visokių dalykų. Man priekaištaudavo: „Tu dievini Agnių, o jis per matematiką piešia.“ Bet jis buvo mano žmogus: širdis tai aiškiai jautė. Kartą per Kovo 8-ąją ateina jis pavėlavęs į mokyklą, atsiklaupia prieš mane, atlapoja švarką, jo kišenėje – tulpė, ir sako: „Šviesos spindulys tamsos karalystėje“, – pasakojo V. Vadoklytė.
A. Jankevičius juokėsi. Jau tada jis – prieš sistemas. Mokykloje buvo barzdotas. Kai skaitė Vidūną kompozicijų konkurse, komisija supyko: V. Vadoklytei – kad tik laimėti! – į meninio skaitymo konkursą savo vyrą pasikvietė. Kai komisija susivokė ir apsiramino, išvažiavo skapiškėnai ir į regioninį konkursą, Vydūną Agniui teko skaityti ir sostinėje.
Su A. Jankevičiumi gimtasis jo Skapiškis tampa Skakiškiu, dažnas prisimena, kaip čia buvo su juo, pasidairo, ką tada, išvykdamas iš Skapiškio, A. Jankevičius išsivežė – gavo ar pasiėmė, gal net bando atsakyti į jo Bad Rabbits`ką klausimą „Kodėl mes kartais būname bailiai?“ ir į savo pačių klausimą „Ar tik kartais?.. A. Jankevičius ir iki šiol – prieš sistemas.
Antra festivalio diena
Šeštadienis buvo atiduotas Vilniaus kultūros centro teatro studijai „Elementorius” ir jo režisierei Eglei Storpirštienei. Buvo suvaidinti du vilniečių spektakliai: Vytautės Žilinskaitės „Bukagalviai karaliai“, pavakare – jaunių grupės autorinis „Taip reikėjo“. Apie pastarąjį žiūrovai kalbėjo: „Pradėjo tarytum iš nieko ir taip įtraukė…“
Pramogų salėje rinktasi į režisierių popietę: Inesa Kurklietytė filmu papasakojo apie skulptorių Albertą Danilevičių, Vytautas V. Landsbergis atsakė į vaikų klausimus apie kino stovykloje „Dominyko atostogos“ sukurtus filmus, kurių tris – „Tylos haiku“, „Vazonas“ ir „Jūsų vaikas pagrobtas“ – buvo galimybė pamatyti.
Nematytum, sakytum, kanklėmis, o iš tiesų – bandūra, grojo bardas iš Ukrainos Viktoras Pašnyk. Salė jam plojo atsistojusi. Neatsistojo tik danas C. Mohras.
– Jums nelabai patiko? – teiravomės.
– Tai tik dėl kojos. Iki šiol negirdėjau nieko gražiau… – sakė jis.
O jau tada kvietė Skapiškio teatralai: V. Vadoklytės teatras „Stebulė“ ir Virginijos Skupienės retro ansamblis „Alkasalis“ suvaidino spektaklį „Būkim tylesni…“ Ir jiems salė stojosi ploti.
Antra diena baigėsi šventiniu laužu ir Kaišiadorių kultūros centro muzikos grupės „Jazz-Goulash“, vadovaujamos Stanislovo Straškevičiaus, koncertu Pramogų salėje.
Trečia festivalio diena
Renginio uždarymas 15.30 val. Prieš tai scenoje – Pandėlio jaunimo teatro studija, parodžiusi lietuviškų pasakų improvizaciją „Senosios palėpės istorija“, režisuotą Sonatos Babickienės.
„Elementoriaus“ jaunių grupė šiandien vaidino spektaklį pagal lietuvių liaudies pasaką „Gailius ir jo žirgas“.
Skapiškio dešimtos tarptautinės vaikų ir jaunimo kūrybinės stovyklos „Pienių medus” pagrindinė rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.
Rita Briedienė
temainfo.lt nuotraukos