Apie pienininkų problemas kalbėjo ūkininkės Danutė Adamonienė ir Renata Vilimienė.
Spauda, televizija, radijas pastarosiomis dienomis nuo ryto iki vakaro kalba apie Rusiją, Ukrainą ir… pieną.
Kodėl gi parūpo Lietuvos valdžiai ūkininkai, karvės, pienas, jo žala ir nauda, supirkimo kainos ir produktų kainos parduotuvėse?
Pienininkai pagaliau įsiklausė į valdžios raginimus vienytis ir solidarizuotis, jie vasario 24 dieną rengia visuotinį gamintojų suvažiavimą Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre. O po savaitės, kovo 1-ąją, savivaldos rinkimai. Valdžiai ir politikams tai svarbu, reikia parodyti tautai dėmesį. Sukruto visos partijos ir jų atstovai, susiję su žemės ūkiu, su kaimu.
Štai praėjusią savaitę Kupiškyje lankėsi Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė, vežinas naujausiomis europinėmis žiniomis. Šią savaitę kupiškėnų dėmesio prašosi šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, atvyks ir dabartiniai žemės ūkio keli viceministrai.
Ūkininkams, žemdirbiams, pieno ūkio šeimininkams rūpi vis tas pats, kas jau daugybę kartų apkalbėta, išdejuota: pienininkystė Lietuvoje rieda į bedugnę ir niekam tai nesvarbu, produkcijos perdirbėjų pajamos nuosekliai auga, o ūkininkų smenga žemyn. Ir tai prasidėjo ne vakar, ne pernai. Anot ūkininkų, nebėra nei jėgų, nei motyvacijos, nei vilties, kad kas nors keisis į gera.
Renata VIlimienė.
Europarlamentaras B.Ropė į tokias ūkininkų nuotaikas sureagavo supratingai, jam visa tai ne naujiena. Ūkininkai svečio atsakymus irgi galėjo nujausti — reikia palaukti, sekti situaciją kitose rinkose, kitose Europos šalyse, nes ten irgi ne pyragai. Pieno gamintojams būtų lengviau siekti savo tikslų, jeigu jie susikooperuotų su latviais, estais ir lenkais. Balandį liausis galioti pieno gamybos kvotos šalims, ir, pasak europarlamentaro, niekas dabar negali atsakyti, kaip bus, ar į Lietuvą plūstels pigesni lenkiški produktai, ar lietuviai išliks konkurencingi?… Briuselyje yra įsteigta Pieno observatorija, kuri stebės situaciją, ir jeigu ji blogės, imsis sprendimų, juos siūlys svarstyti Europos Komisijai, Parlamentui.
Dėl mažų pieno supirkimo kainų ūkininkai, B.Ropės teigimu, turėtų kaltinti ir savo susiskaldymą, menką kooperaciją. Europoje net 80 proc. ūkininkų priklauso kooperatyvams, patys savo produkciją perdirba, patys parduoda. Europa turi patirties, kaip kovoti su nesąžininga prekyba, Prancūzijoje perdirbėjai deklaruoja sąžiningus atsiskaitymus ir laikosi pasižadėjimų. Kur Lietuvoje tos sąžinės gauti?
Ūkininkai į tokius pasvarstymus sureagavo replikomis: perdirbti galim, o kur ir kam parduoti, kai žmonės nuskurdę? Dar daugiau į nuostolius įbrisim…
Galima ir dar viena išeitis, apie ją užsiminė Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius.
Jo teigimu, nebėra ko laukti, valstybė jeigu ir rems gamintojus, pinigai, vos atsidūrę ūkininko kišenėje, kaip mat atsidurs produkcijos supirkėjo ir perdirbėjo piniginėje. Ūkininko pasirinkimas yra vienintelis: negaminti pieno, nelaikyti karvių. Šiltėja klimatas, gamta keičiasi, vietoj karvių Lietuvoje tiks auginti kupranugarius. Vienkuprius ar dvikuprius. Pieno jie duos apie 5 litrus, nebus produkcijos pertekliaus. Neterš gamtos, visi pailsės, o kai kurie monopolininkai perdirbėjai gal ir subankrutuos…
Salėje susirinkusieji šurmuliavo, kad reikėtų lietuviams pasimokyti iš graikų, kaip reikia streikuoti, tada atsirastų valdžios dėmesys ir sprendimai, nebelaukiant rinkimų.
Matas Žebrokas