Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariate nebedirba bendruomenės pareigūnė Gintarė Šližytė. Viena aktyviausiai su visuomene bendravusių policijos darbuotojų iš viešos erdvės dingo netikėtai ir kažkaip tyliai: neliko ir rašinių apie tai, ką ir kokiu tikslu lanko Kupiškio bendruomenės pareigūnai.
Komisariato Komunikacijos tarnyboje gavę Gintarės telefono numerį paskambinome jai ir aiškinomės, kas atsitiko.
– Kada ir kodėl palikote Kupiškį?
– Ištekėjau. Mano vyras – pasvalietis. Išvykau ne taip ir toli, į mūsų apskrities Pasvalio rajoną. Jau kurį laiką čia gyvenu, bet vis dar dirbau Kupiškyje, važinėjau į darbą. Vis dėlto buvo gaila kasdien prarasti po dvi valandas kelionei į čia ir atgal. Ieškojau išeities.
– Radote?
– Labai netikėtai susiklostė palanki situacija dėl darbo Pasvalio rajono policijos komisariate. Tai labai sutapo su mano gyvenimo permainomis, todėl nusprendžiau pasinaudoti atsiradusia rizikinga galimybe –perėjau dirbti į Pasvalio rajono policiją.
– Kodėl rizikinga?
– Rizikinga todėl, kad Pasvalio krašte nieko nepažinojau, o mano darbo specifika reikalauja pažinti žmones, su jais atrasti bendradarbiavimo ryšį.
– Viename susitikimų Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas prasitarė, jog Pasvalio rajonas Kupiškio rajonui jau dėkoja už puikią policininkę. Kokia šiuo metu Jūsų darbo specifika?
– Ir man teko girdėti tokias kalbas. Jau pirmomis dienomis Pasvalio rajono savivaldybės atstovai pasikvietė mane pasikalbėti, domėjosi mano vykdyta aktyvia prevencine veikla Kupiškyje. Jau turime bendrų planų, vizijų, ateities veiklų. Žmonės, su kuriais susitinku, labai domisi vykdyta prevencine veikla Kupiškyje, mano patirtimi, bendradarbiavimo formomis. Labai daug idėjų turiu ir Pasvalio kraštui, tačiau tam reikės laiko. Dirbu toje pačioje srityje ir, kaip sakau, tenka pradėti su patirties bagažu nuo visiško nulio: nepažįstamame krašte nėra taip paprasta rasti žmonių, įgyti institucijų pasitikėjimą.
– Ar Pasvalio rajono pareigūnai bent kažkuo prilygsta tobuliems Kupiškio pareigūnams?
– Manau, jog bene viskas priklauso nuo tavęs paties. Visada stengiausi laikytis policijos šūkio „Arčiau žmogaus”. Man tai tiko ir pagal charakterį, ir pagal vidines vertybes. Daug kam sakiau, kad savo darbą labai myliu, kad aš nedirbu juo, o gyvenu; gal todėl kai kuriems ir atrodo, kad mano tikslai lengvai tampa realybe, tačiau daug kas liko „už kadro”… Dažnai sakydavau žmonėms, neturintiems meilės darbui ar šiaip pesimistams: „Pasirink mylimą darbą ir tau nereikės nė vienos dienos dirbti”. Tai tiesa – mano tiesa ir mano gyvenimas.
– O kaip su „Kupiškio algoritmu“? Ar be Jūsų kupiškėnai nepritrūks iniciatyvų?
– Algoritmas padeda aiškiau žinoti savo veiksmus, tai – sufleris, kur galima kreiptis, pasikonsultuoti, kur žmogui ieškoti pagalbos. Tai tampa daug aiškiau visų pirmą pačiam sau. Juk toks geras jausmas žinoti, jog padarei viską – tikrai viską ir iš širdies, – kad padėtum žmogui. Nepakeičiamųjų nėra, todėl ir mano funkcijas perėmė kiti pareigūnai. Specialistai keičia specialistus – tuo ir įdomūs gyvenimo iššūkiai. Tikiu, kad su Kupiškio partneriais, bendražygiais, bendruomenėmis, jaunimu, organizacijomis, seniūnijomis rasime būdų bendradarbiauti.
– Kaip kiti – kolegos, šiaip kupiškėnai – vertina Jūsų išvykimą?
–„Sėkmės naujame gyvenimo etape, bet visada lauksim sugrįžtant” – linkėjo Kupiškio rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Misiūnas. „Kaip tave išleido?” – klausė kolegos. „Be tavęs neįsivaizduojame ateities” – nusiminė projektų partneriai. „Kas beatvažiuos manęs aplankyti?” – padejavo vienkiemio senolis. „Ką ten dirbsi?” – teiravosi daugybė nustebusiųjų. „Ko labiausiai pasiilgsi?” – rūpėjo smalsuoliams. „Mes niekada nemanėm, kad gali mus palikti” – taip sakė daugelis kupiškėnų.
Į klausimą, ko labiausiai ilgiuosi, atsakau – Kupiškio žalumos ir jo žmonių, vienkiemiuose manęs laukiančių senolių, kurių gal niekada nebepamatysiu. Va, jau ir susigraudinau…
– Kupiškis – gimtas Jūsų miestas?
– Gimiau Ukmergės rajone, augau Subačiuje, po studijų grįžau ir įsidarbinau Kupiškyje.
– Dabar Ryga Jums beveik arčiau nei Kupiškis. Ar pasienio rajonas turi savo specifikos?
– Šiuo metu daug laiko praleidžiu analizuodama Pasvalio krašto kriminogeninę situaciją, susitinku su bendruomenių pirmininkais, seniūnais, todėl specifinių dalykų dar įvardinti negaliu. Bus aiškiau susitikus ir išklausius seniūnų, bendruomenių pirmininkų bei institucijų atstovų.
– Taigi kada buvo vestuvės? Kur jos vyko? Negi nebuvo paparacų?
– Esu žmogus, organizuojantis daug renginių, turintis visokių veiklų, gal todėl asmeniniame gyvenime norisi ramybės. Ir savo vestuvių dieną norėjome skirti tik mudviem. Oficiali vestuvių dalis vyko rugsėjį Pasvalyje. Po jos su vyru išvykome ir laiką skyrėme tik sau. Vestuvių data ir vieta nebuvo paslaptis: kas norėjo, tas atvyko kartu pasidžiaugti mums svarbia diena. Tai labiausiai ir vertiname. O linksmąją šventę draugams planuojame Kupiškio krašte gruodžio mėnesį.
– Kas Jūsų išrinktasis? Ar tik nebus kolega?
– Ne, ne kolega. Jis – profesionalus bėgikas.
– Kokią rinkotės pavardės formą – ienė ar ė?
– Pasirinkau vyro pavardę ir galūnę ienė. Nors vyras siūlė pasilikti savo pavardę, bet pasielgiau savanaudiškai – jo pavardė man labiau patinka. Dabar aš – Gintarė Meškienė.
– Mano dukra Emilija Briedytė moksleiviškais metais yra sukūrusi filmuką „Paženklinti pavarde“. Sveikinu įstojus į paženklintųjų klubą. Pasvalys labai gražus, bet vis dėlto tai – smegduobių miestas. Nelenda į galvą kokios nors įkyrios mintys?
– Nesureikšminu „smegduobių miesto”. Nors mano vyras Artūras sako, kad dėl kalnuotų vietų geresnės Kupiškio bėgimo trasos.
– Tikrai labai neblogai pažįstate Kupiškį ir rajoną. Ko palinkėtumėt kupiškėnams?
– Esu labai dėkinga Kupiškio žiniasklaidai už ilgametį bendradarbiavimą, prevencinės informacijos viešinimą ir prieinamumą atokiausiuose Kupiškio krašto vienkiemiuose. Jūs labai labai daug prisidedate prie prevencinės veiklos sklaidos. Nuoširdus ačiū jums.
Kupiškiui išeidama linkėjau surasti į mano vietą žmogų, kuris labai mylėtų savo darbą. Tik tuomet galimi optimalūs kiekybiniai bei kokybiniai darbo rezultatai ir, svarbiausia, stiprus ir nuoširdus policijos ryšys su visuomene.
Visi kartu mes padarėme labai daug. Visada kartojau visiems, kas klausė, kaip pavyksta turėti tiek partnerių ir pasiekti rezultatų, kurie ne kartą pripažinti gerosios praktikos pavyzdžiais visoje Lietuvoje, vienintelį atsakymą: ačiū partneriams, kurie tikėjo mano siūlymais, idėjomis, patikėjo manimi kaip žmogumi. Štai, kur Kupiškio stiprybė – mūsų komandoje. Ačiū kupiškėnams už tai. Jus visus labai myliu.
– Dėkoju už pokalbį. Linkiu kuo geriausios klotės!
Kalbėjosi Rita Briedienė
Gintarės Meškiekės asmeninio archyvo nuotraukos