Turbūt negali sakyti, kad žmonės važiavo atsisveikinti su menininku Venecijumi Jočiu, netikėtai mirusiu birželio 16 d. Visi važiuoja į šiuos namus pabūti. Niekas kol kas nežino, kada urna iškeliaus iš kiemo.
Kaip ir žadėjo jo žmona Eglė Samulytė, kūnas buvo kremuotas, urna parvežta namo į Degenių kaimą, ir pastatyta lauke, miniatiūrinėje stoginėje, dengtoje lygių čerpių stogeliu. Tai lyg ir koplytstulpio viršutinės dalies imitacija, lyg ir sprendimas, nereikalaujantis paaiškinimo. Mirtis buvo labai netikėta, tad ir šiam dirbiniui specialiai nesiruošta: stoginėlę padirbino E. Samulytės sūnus, liūdnos žinios parkviestas iš Danijos.
– Būčiau įžeidusi Venecijų, jei būčiau urną stačiusi į ką nors pirktinio. Jis vertino rankų darbą, – sakė Eglė.
Šis rankų darbas labai dailus. Stoginėlė su urna, papuošta pagonišku ženklu, pastatyta ant neįmantraus stalo: jo kojos – du kelmai; beržą nesunku atpažinti, o kitas, matosi, jau senokai nužievintas, suskilęs.
Labiausia neįprasta tai, kad urna stovi lauke. Katalikiškose laidotuvėse labai reikėtų sienos, ant kurios kabotų kryžius. Už urnos aukštėliau patupdyta medinė pelėda – mėgstama Venecijaus drožinių tema. Kieme ir aplink namus – daug išplėstaakių pelėdų.
Žemėliau, iš kairės, – Venecijaus drožtas savo paties biustas, iš dešinės – jo statulėlė pasisveikinimui pakelta ranka.
– Dabar jau atsisveikinimui, – tarstelėjo Eglė.
Ji rami, tiesi – pati lyg eglė.
– Kodėl kremavote Rygoje? – teiravomės.
– Man patarė. Pigiau. O važiuoti į Rygą ar Kėdainius – tas pats, – sakė ji.
Anot našlės, ugnis sušvelnino skausmą.
– Įsivaizduokite, jei čia dabar būtų grabas? Eitume visi aplink jį, ragais žemę ardami. O juk, nepriklausomai nuo mūsų skausmo, artėtų atsisveikinimo laikas… Dabar man jauku: Venecijus – namuose, – kalbėjo E. Samulytė.
Jis ir liks namuose. E. Samulytė sakė, apskambino visus, kam reikia, ir visur, kur reikia. Pelenų barstyti negalima. Ji ir nebarstys. Nuneš urną prie 10-mečio ąžuolo, jos sodinto kartu su Venecijumi. Medis tarsi ne auga, o kėtojasi tvenkinio pakrašty.
– Galingas bus, – taip mano Eglė.
Sūnūs padarys saulutę. Ir suolelį, žinoma. Pasėdėti atėjus, pakalbėti su Venecijumi…
Šalia ąžuolo – šios sodybos piliakalnis, supiltas, ko gero, kasant tvenkinį. Ant supiltojo – pagonių aukuras. Sako čia Eglė ir Venecijus susituokė.
Kol atsiras saulutė ir suolelis, urna stoginėlėje pastovės po ąžuolu.
– Bet per Jonines jis bus su mumis kieme. Venecijaus nebus, bet Joninės bus. Nebus Venecijaus šmaikštuoliškų pokštų, bet mes prisiminsime ankstesnius. Gal ir nepatikėsit: per 12 mūsų gyvenimo metų nė karto nebuvom susipykę. Kibiro vandens nė karto nesu nešusi, – sakė Eglė ir čia pat pridūrė: – bet pirmas kartas jau buvo…
Rita Briedienė
temainfo.lt nuotr.