Paskendę rūpesčiuose nebepastebime to, kas yra šalia. Svarbiausi dalykai yra labai paprasti, ir toli jų ieškoti nereikia. Nuostabioji ženšenio šaknis, senovės graikų Olimpo dievai ar raudonieji Galpagų flamingai yra šalia mūsų, tik kitomis formomis. „Šamano“ nariai tai atrado nuotykių kupinoje kelionėje į Kupiškio krašto gamtą.
Viskas prasidėjo žvarbią pavasario popietę. Rokiškio rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro iniciatyva į Kupiškį atvyko vaistininkas žolininkas, „Žolinčių akademijos” viceprezidentas Marius Lasinskas. Lektorius skaitė paskaitą „Pavasario vaistažolės ir maistinės žolelės mūsų sveikatai ir gerovei“.
Žolininkas svečiams priminė: atšilus orams gamta mums dovanoja pačių nuostabiausių vaistinių ir maistinių augalų, kalbėjo, kokios žolės šiuo metu yra vertingiausios, kaip geriausia jas rinkti, paruošti ilgesniam laikymui bei vartoti.
„Šamanams“ didžiausią įspūdį paliko tai, jog labiausiai lektorius liaupsino mums įprastus ir lengvai randamus augalus. Kiaulpienė – vienas sveikatingiausių augalų visame pasaulyje, vaistas nuo visų ligų; pušų ir eglių pumpurai ir spygliai – nepakeičiamas mineralų ir sveikatos šaltinis apniukusį pavasarį. Be to, spygliais dar galima dantis valyti. Minėjo jis ir kitus, truputį mažiau pažįstamus, tačiau lengvai randamus augalus, – šliaužiąją tramažolę, tamsiąją plautę, paprastąjį amalą…
Klausantis paprastų, bet naudingų patarimų, „Šamano“ atstovai Marius ir Paulius nusprendė: atšils orai, ir – į gamtą! Pienę ir pušį abudu pažįsta, vadinasi, – neblogi žoliautojai. Sveikata – visai šalia.
Pavasaris šaukte šaukė pasiganyti pievose. „Šamano“ žoliavimo ekspedicija nuo Utenos kelio pasuko Šimonių link. Mariaus čia keliauta, jis pažįsta vietovę. Svarbu – atokiau nuo pagrindinio kelio.
Pirmas sustojimas – pušų spyglių bei pumpurų gyraitė. Niekuo neišskirtinis Butkūnų kaimo ribose esantis nedidelis pušų miškelis pradedantiesiems „žolinčiams“ – neatrastas gamtos kampelis. Smagu spėlioti augalų pavadinimus: šermukšnis, kietis, builis. Atpažintas augalas suteikia pasitikėjimo žengiant į žaliąją karalystę.
Visai šalia purpteli paukščių pora. Didumo abu su lyg karveliu, geltona pauodege. Nepažįstami.
– Tetervinai! – šūkteli Paulius.
– Eik! Ne taip jie atrodo, – atsišaukė Marius.
– Ko gero, tu teisus. Viso labo čia – tik kurapkos. Bet ir jos nesu gyvos matęs, – žvalgydamasis, ar neišvys jų dar kartą žolėje, atsakė Paulius.
Nuostabiosios vaistažolių karalienės beieškant ekspedicija baigėsi čia pat, nedirbamo lauko lopinėlyje. Kiaulpienių čia – geltona jūra: skintum neišskintum.
Puse krepšio Lietuvos pievų aukso pasirinkus Marius pasiūlė važiuoti ant Gaigalių piliakalnio. Šalia jo prabėgo ankstyvoji Mariaus vaikystė. Piliakalnis nedidelis, bet labai status.
– Kai buvome maži, žiemą leisdavomės nuo jo tėčio sukurtais visokiais aparatais, – prisiminė Marius.
Lygi, tarsi nupjauta, piliakalnio viršukalnė, laužavietė, senas išsikerojęs beržas – visa tai primena senovę. Geras jausmas stovėti ant protėvių kalno.
Įdomu, ar anuomet žmonių gyventa kalno papėdė turtinga buvo augmenija? Be jokios abejonės, žmonės žoliavo, naudojo žoles viralui: puodų šukių piliakalnyje rasta. 1989 m. buvo atliktas Gaigalių piliakalnio terasos pjūvis. Visai neseniai, apytiksliai mūsų keliauninkų gimimo metais. Pjūviu ir nustatyta, kad čia stovėjo medinė gynybinė siena.
– Užteks dairytis aplinkui, ką dar planuojame šiandien rinkti? – nutraukė nostalgiškas mintis Marius.
– Dilgelių. Jų puiki arbata, – tarsi įkvėptas senolių dvasios nebebijo nusidilginti Paulius.
– Paieškosiu žemuogių lapų. Jų čia visada būdavo, – lengvesnį variantą pasirinko Marius.
Klaidžiodami po pievas keliauninkai aptiko skruzdėlyną.
– Žinojai, kad ir skruzdėlyno galima paragauti? – paklausė Paulius.
– Taip, perlieto medumi, – ne apie gamtos skruzdėlyną sušneko Marius.
– Reikia į skruzdėlyno urvą įkišti smilgą, palaukti keletą minučių, ištraukus nupurtyti skruzdes ir palaižyti žolę, – mokė Paulius.
– Pažiūrėsim, ar liežuvio tau neišbers nuo tokių skanėstų, – nusijuokė Marius.
Surinktos ir sudžiovintos žolės atsidurs ant „Šamano“ arbatos stalo. Jos galės paragauti kiekvienas, čia užsukęs.
Paprasta ir smagi kelionė – ne paskutinė. Šamanai mano, jog plečiant akiratį daugėja nuotykių, todėl ketina kaupti žinias apie žoliavimą, savo kraštą, gyvenimo ypatumus. Norintieji jungtis prie jų, dalintis savo patirtimi, maloniai kviečiami. Kur? Patogiausia susirašyti facebooke. „Šamano” veiklas galima sekti puslapyje https://www.facebook.com/samanocentras/?fref=ts
Paulius Briedis
Autoriaus nuotraukos