Vakar, kaip visada prieš darbo pradžią, išgyvenau depresiją. Būsena atitinka visus ligos požymius: nenoras bendrauti, mieguistumas… Galvojau apie šizofreniją. Psichiatrų pagalbos vėl prireikė mano kaimynės giminaitei. Visai neseniai tą giminaitę mačiau. Gerokai pastambėjusi. Ėjo ji nešina kibiru vandens per mano kaimynės namų kiemą viena suknele: ši sulipusi ant klubų, per aukštai atidengdama negražiai storas kojas. Mane pamačiusi stabtelėjo. Akys išsprogusios, lūpos suspaustos lyg kažko nepatenkinta. Tokią mimiką mano bobutė vadindavo snukeliu kiaušiniams siurbti. Nusisuko nieko nepasakiusi.
Sakė, ji išvažiavo tą pačią dieną, o ryte lyg niekur nieko paskambino:
– Sveika. Aš nužudžiau Kristų.
Kaimynė sakė nebeturi jėgų rūpintis savo giminaite. Kai daktarai apramina įkaitusias jos smegenis, ji grįžta į darbą – turi savo įmonę – ir puola žmones tarsi šuva, organizuoja, perka… Mano kaimynė jai tampa nebereikalinga. Teatvažiuoja pasidemonstruoti pirkinių.
– Ligoninėje stovi apsivilkusi savo brangiais ilgais juodais kailiniais. Akys laksto, ieško išėjimo. Paleisk ją, per dvi minutes perlėks Vytauto-Respublikos gatvę ir atsidurs autobusų stoty. Kartą jau taip buvo: atlėkusi blaškosi, nežino, į kurį autobusą lipti. Savo automobilio kažkodėl nepasigenda: gal lieka kažkiek nuovokos? Čia ją atveža. Telefonas jau buvo atimtas, bet ji to nebeatsimena: krausto savo kišenes. Lūpos aplipusios sausomis seilėmis. „Tai kas šiandien įvyko?“ – klausia jos gydytojas. „Mirė karalienė“, – pasakė, ir atvipo lūpa. Daktaras žiūri į savo užrašus. Aiškiai matau: lape parašyta „Nužudė Kristų.“ Net sunku patikėti, kad po kelių savaičių ji grįš iš ligoninės ir vėl visus mokys gyventi. Kažin ar ji suvokia, kad aplinkiniai ją vadina šizofrenike, už akių juokiasi iš jos, – pasakojo į svečius užsukusi kaimynė.
Pasakojimas paveikė. Kažkur teko girdėti, kad kas antras lietuvis linkęs sirgti psichinėmis ligomis. Bet labiausia man nepatiko toks negražus pasakojimas apie ligonę: juk nežinai, kada pats nužudysi Kristų…
Vasario 7-ąją baigėsi šalčiai. Eidama į darbą paslydau. Labai slidžios perėjų juostos. Vasario 13 d. plikledis.
Atvežė mėsą, duoną. Alų. Reikia pačiai susikrauti. Žmonių šiandien nemažai. Perka po 12-20 Lt.
Užbėgo paštininkė. Nusipirko 300 g dešros, duonos, 200 g sausainių ir „fleškutę“. Ji dažna pirkėja. Sakė, moterys susėdam, papusryčiaujam.
– Šiandien dirbat jūs? Jau sakiau nebeisiu į šią parduotuvę, – įėjo senolė. Ji gyvena name priešais parduotuvę. Pro langą dažnai matau, kaip ji rymo prie lango savo namuose: stebi žmones. Gyvena viena. Vyras prieš metus mirė. Jos sūnus – kažkur Ukrainoje. Prieš 15 metų išvažiavo ir nebegrįžta.
Tą savaitę, kai aš ilsiuosi, dirba kita. Žmonės jos nemėgsta. Labiausia ją nervina, kai kas nors pasiteirauja, ar produktas šviežias. Vakar kažkas paklausė, ar švieži ledai. Ši atsakė: ne, dviejų metų senumo, eik kitur pirkti. Ir išėjo žmogelis.
Per išeigines buvau baliuje. Kaune, „Bernelių užeigoje“. Buvo apie 50 žmonių: 60-mečio šventė.
Pasipuošiau savo megzta žalsvai pilka suknele. Apsiaviau juodais ilgais zamšo batais. Sūnus sakė, jog tiktų amberio karoliai. Net kelios moterys puošėsi gintaru, beveik visos – baltu.
– Vištienos kepsnys. Kas čia per balius… – prasidėjo mano vyro replikos.
Ant plataus stalo viskas buvo išdėliota jo viduryje. Ką nors pasiimti reikėdavo truputį kilstelėti iš vietos. Dareisi pastebimas, stoviniuoti tapo nepatogu. O dar vyras:
– Pasiek man mėsytės, įdėk žuvies, paduok duonos, pasiek man mėsytės, įdėk žuvies…
Išėjau iš baliaus alkana.
Senolę ir aš mintyse vadinu sene. Ji prabuvo 2 val. Vis šnekėjo. Sakė, jų kieme kartą per savaitę sustoja pilka mašina, iš jos išlipa vyriškis. Jis užsimaukšlinęs kepurę. Įeina į jos laiptinę. Senė niekaip nesupranta, pas ką tas vyras atvažiuoja. Aš žinau, pas ką, bet senei nesakau. Jis atvažiuoja dažniau. Bet kartais jis būna be kepurės, ir ši jo, matyt, nebeatpažįsta.
Senė nusipirko duonos ir grietinės. Per dvi valandas suprekiavau 240 Lt.
Užsuko vyriškis. Po visą Lietuvą jis vežioja mūsų miesto kepėjų gaminius. Pasiūlė grikių. Jų parsiveža iš Varėnos. Maišas 50 kg, kaina 150 Lt.
– Gaunu už 100 Lt, bet dar noriu pats užsidirbti, – paaiškino. Geriau būtų nesakęs.
Imsiu 10 kg.
Ant palangės tupi vienišas paukščiukas. Visą savaitę niekas nepabėrė trupinių.
– Ar girdėjai naujieną? – paklausė Odeta, dėdama į krepšį pusė kilogramo faršo, kilogramą mandarinų, pusė kepaliuko duonos, pakelį sausainių ir mineralinio butelį.
– Kokią?
– Žurnalistę jos draugelis uždarė balkone. Jos pačios namų balkone.
– Tai ji dar neištekėjo už jo?
– Eik eik… Atlyginimo dieną lekia pas ją į darbą, o likusias mėnesio dienas vaiko kaip nusikaltėlę. Tai dabar balkone uždarė. Sušalo, nebeiškentė, ėmė rėkti kaimynams. Juokiasi visi…
– Gal pilnatis dabar?
– Lyg ir ne…
Iš tikrųjų tai aš nemėgstu žurnalistų. Ypač rajoninių. Tie jų tekstai tokie suvelti, jog skaitai kaip sudėtingiausią dalyką. Kartą perskaičiau reportažą apie sporto renginį. Taip ir nesupratau: apie futbolą ar apie krepšinį rašo. Susirinko daug sirgalių, aktyviausias buvo Egidijus Vilimas. Kai komentatoriai pradėjo vaipytis, tai dar tundromis juos išvadino.
Tačiau skaitau daug. Turiu laiko.
Šiandien suprekiavau 1 200 Lt. Gatvėje tamsu ir nejauku. Skubu namo.