Nuotykiai Prancūzijos vynuogynuose: atėjo laikas iškeliauti, arba būgnelio istorija

Kai susilpnėja motyvacija

Išvažiavau. Kartais kyla didelis noras pakeisti savo aplinką. Taip atsitinka tada, kai imi blogai jaustis, o dėl to pradedi kaltinti kitus.

Pradėjo stigti entuziazmo kasdienybėje, lioviausi inicijuoti „Šamano Menų Centro“ veiklas, sumažėjo mano indėlis į portalo temainfo.lt kūrybinį darbą, apribojau savo visuomenines iniciatyvas. Buvo sunku prisiversti imtis net papraščiausių darbų. Tai nutiko, kai supratau, kad nepavyksta realizuoti savo idėjų. Kai darai tai, kas tau svarbu ir nesulauki dėmesio, imi galvoti, kad tavo pastangos nereikalingos.

Šis nuogąstavimas labiausiai atsispindėjo „Šamano“ klubo veikloje. Pradžioje, kai atvėrėme šią erdvę, retkarčiais rengdavome „tūsiukus”; o jie neapsieidavo be alkoholio. Tokiomis progomis čia rinkosi daugybė žmonių. Bet mes nenorėjome „Šamano” padaryti tokio tipo pasilinksminimo klubu. Kai uždraudėme rengti baliukus, didelė dalis žmonių nustojo lankytis.

Taip nutinko daugeliui veiklų. Tarkim, – filmų vakarai. Kai žiūrėdavome tuos filmus, kurie mums atrodė verti dėmesio, susirinkdavo labai mažai žmonių, o kai kviesdavome į romantinius ar siaubo filmus – tuos, kurie patrauklesni visuomenei, bet savo turinio kokybe yra mažaverčiai, – renginio dalyvių būdavo kur kas daugiau. Paprasčiausias pavyzdys: po „Matricos” filmo pakvietėme susirinkusiuosius padiskutuoti apie filmo idėjas, ir iš būrio liko tik keletas. O man diskusija ir buvo svarbiausia susitikimo dalis.

Po truputį „Šamano” veiklos tapo lyg darbas: stengiausi įtikti kupiškėnams, nustojau daryti tai, kas man patinka. Už šį darbą negalėjau tikėtis jokio atlygio – ėmė silpnėti motyvacija.

Visada sakydavau, kad esu Kupiškyje tik todėl, kad čia galiu daryti tai, kas man patinka. Tuo, kas man nemiela, galiu užsiimti visur: ten, kur daugiau moka arba yra geresnės gyvenimo sąlygos. Negalėdamas savęs realizuoti pasijutau blogai. Ėmiau ieškoti kaltų, tačiau juk visada žinojau: dėl visko gyvenime esi kaltas tik pats. Svarsčiau, ką darau ne taip.

Nusprendžiau iškeliauti bent mėnesiui ar dviem.

Jau senokai girdžiu daugelio draugų pasakojimus apie nuotykius Prancūzijos vynuogynuose.

Atėjo laikas ir man tai  išbandyti.

 

 

Istoriją apie būgną, kelionėje, rodos, ne tokį ir praktiška daiktą

Pirmą ryškų kelionės įspūdį sukūrė Belvilio miestelis. Jį būtų galima vadinti Božolė regiono vynuogių skynėjų sostine. Kai prasideda „vendanges“ – vynuogių skynimo metas, į miestelį sugūža įvairaus plauko žmonių. Kadangi Božolė nėra pačių turtingiausių Prancūzijos vyndarių regionas, darbdaviai savo darbininkams moka mažiau nei, sakysim, Šampanės ar Bordo regionų vyndariai. Dėl to šią vietą ne itin noriai renkasi patys prancūzai, todėl tai yra puiki vieta atvykėliams iš finansiškai silpnesnių šalių – sezono metu čia visada yra darbo.

Atkeliavome prie Belvilio ežero. Čia – įprasta vynuogynuose darbo ieškančių žmonių vieta: įrengtos poilsiavietės, pastatyti tualetai, geriamojo vandens čiaupai; aplink ežerą nuolat šienaujama, todėl čia patogu statytis palapinę.

Darbdavys į savo ūkį mus žadėjo pasiimti kitą dieną, todėl ir mes neišvengėme nakvynės prie ežero. Aš ir mano kompanjonai Milda ir Gediminas pasistatėme palapines. Vos įsikūrus pradėjo lyti. Kurį laiką slėpęsi palapinėse supratome: lietus greitai nesibaigs, todėl nepaisydami blogo oro išėjome pasižvalgyti po miestelį.

Šlifuodami gatves prasilenkėme su daug žmonių, kurie čia atvyko dėl tos pačios priežasties. Apsikrovę lagaminais ir kuprinėmis pastogėse jie slėpėsi nuo lietaus. Ieškojome ir mes vietos šiltai praleisti laiką, bet mažame mieste tokių vietų nelabai buvo. Trumpai užsukome į barą, bet ten nesijautėme jaukiai: atrodė, kad vietiniai žmonės į mus šnairuoja kreivai, juk mes čia – tik juodadarbiai svetimšaliai. Teišgėrę kavos išėjome.

Neradę, kur įdomiau praleisti laiką, suliję grįžome prie ežero. Temo. Pakrantėje stovėjo keletas furgonėlių. Prie jų būriavosi tamsiai vilkintys jaunuoliai. Milda paaiškino: tai – pankai. Keliuku šalia mūsų palapinės pirmyn ir atgal važinėjo keistas automobilis: tarsi kažkas kažko lauktų, ieškotų ar tykotų. Kartais kažkas sucypdavo. Gedas sakė; tai – žiurkės. Ėmiau abejoti, kuriam galui palikau jaukų Kupiškį, juk ten viskas buvo pažįstama ir daugmaž aišku.

Užslinko rudeninė naktis… Ruošiamės miegui, nors tebuvo apie 21 val. Staiga išgirdau tolimą ritmišką garsą.

– Ar tik nebus tai afrikietiškas būgnelis? – riktelėjau Mildai ir Gedui.

Kupiškio „Šamanas” mums padėjo susipažinti su uteniškiu Tomu, grojančiu būgneliais: jis buvo centro atidaryme, grojo ir Kupiškio „Stichijų” festivalyje. Afrikietiško būgnelio garsai man buvo pažįstami.

Nusprendėme: turime pamatyti, kas skleidžia tuos garsus. Nors buvo baisoka klaidžioti tamsoje, bet nuojauta kuždėjo – reikia eiti. Tai buvo kvietimas nuotykiams, dėl kurių ir važiavome į Prancūziją.

Apėjome beveik pusę ežero, bet niekaip nesupratome, kas groja. Kai jau buvome beprarandą viltį kažką prieiti, pamatėme laužą. Aplink jį iš brezento ir pagalių buvo suręsta priebėga nuo lietaus. Prie ugnies sėdėjo lenkai, ispanai ir latviai. Afrikietišką būgnelį mušė lenkaitė. Prie mūsų pribėgo latvės. Nauji žmonės! Iš kur? Susipažinom. Prie laužo praleidome gerą valandą. Su latvėmis net spėjome pakalbėti apie tai, kaip kaimyninės tautos pašiepia viena kitą. Latvių nuomone, net mūsų šunys loja su galūne as: „auas”. Mes juokėmės iš latviškų juokingų pavadinimų – džiunglių šniūrs ar okeano burbuls. Latvės ginčijosi, kad taip jie nevadina nei gyvatės, nei banginio. Anot jų, prikurti naujų „latviškų” žodžų – dar viena lietuvių savybė.

Į palapinę grįžome visai kitokios nuotaikos. Supratome: negali nutikti nieko blogo. Visa, kas nutiks, bus dar vienas nuotykis.

Ryte iškeliavome susitikti su darbdaviu. Jis sakė, jog trūksta vynuogių skynėjų. Ieškojęs jų įprastose įdarbinimo vietose, tinkamų nerado. Pasiūlėme grįžti prie ežero: juk ten sutikome puikių žmonių.

– Dar nėra taip buvę, kad ne mes darbą surastume, o darbas mus, – sakė vakar būgneliu groję lenkai.

Prancūzas kvietė į darbą ir ispanus, bet šie buvo per daug apsirūkę, kad suprastų, ko iš jų šis žmogus nori…

„Ventages” naujiems pažįstamiems mes pasakodavome  istoriją apie būgną – kelionėje, rodos, ne tokį ir praktiška daiktą, – padėjusį lenkams prišaukti darbą.

 

Paulius Briedis

„Ventages” dalyvių nuotraukos

Kasia Swoboda ir Mildos Pucinskaitės nuotraukos