Kai sužinojau, kad praėjusį šeštadienį, rugpjūčio 31 d., netikėtai mirė kolega žurnalistas Rimantas Urbonas, galvon tvilktelėjo mintis: „Gal dar spėčiau jam pasakyt…“ Ir iš tiesų keista, kad jau nebėra kelių, kuriais dar nueitum ir pasakytum, ko nespėjai pasakyti laiku.
Jis dar nebuvo senas. Skaičiuojant 67-uosius išeiti iš gyvenimo neišleidus knygos – tiesiog nesąžininga. Kitiems – galbūt, bet Rimantui – ne. Jo knyga buvo laukta: planuota ir nerealizuota jo mintis išleisti eilėraščių rinktinę kada nors ir kam nors vis tiek privalo tapti labai gražiu darbu. Ar kas nors yra suskaičiavęs, kiek jo eilėraščių sukurta? Juos skaitydavo Rimas oficialiuose ir neoficialiuose žurnalistų susiėjimuose. Žavėtasi, juoktasi, bet neužsirašinėta… Kartais tie susiėjimai būdavo labai minimalistiniai: be ypatingų vaišių ir – juolab… – be ypatingų progų. Tokiais atvejais niekada nebuvo kilusi mintis, jog visa tai nepaprastai laikina: jo eilėraščių dukterims, Tėvynei, moterims ir sau, tikėtina, neišbarstė vėjas…
Nepriklausomybės metais Rimantas buvo vienas pirmųjų, kurį iš rajoninio laikraščio pakvietė respublikinis. Jis dirbo „Respublikoje“, „Valstiečių laikraštyje“ ir buvo iš tų provincijoje dirbančių žurnalistų, kuris ne tik norėjo, bet ir mokėjo rašyti.
Tiesmukas nebailys. Toks jis buvo. Juk labai nedaug pavardžių tėra pirmojo kupiškėnų sąjūdininkų susirinkimo dalyvių sąraše. Rimanto pavardė yra. Buvo 1988-ieji, be jokio tikro supratimo vedantys kažkur… Jis neklausė draugų, ar pritariat? Jis neklausė nedraugų, ar leidžiat? Stojo šalia supratusiųjų nepriklausomybės galimybę ir dėl to nė karto nesigailėjo. Būtų prasitaręs… Gal nedejavo todėl, kad ėjo per gyvenimą neklysdamas ir neklupdamas, gal todėl, kad jam niekada netrūko pinigų, gal todėl, kad už pirmapradę valstybingumo įžvalgą valstybė jam suteikė ypatingų privilegijų? O gal dėl to, kad viso to nebuvo.
– Taip reikia, – mėgdavo sakyti jis.
Kai gegužės viduryje su Rimu susitikome Rokiškio krašto muziejaus „Poezijos pavasario“ skaitymuose, jis kalbėjo apie savo atradimą – Kupiškio rajono literatų klubą „Lėvens balsai“. Atradimas padarytas prieš kelerius metus: per tą laiką keliauta, rašyta, skaityta… Ar tik ne „Lėvens balsų“ dėka jo eilėraščių pluoštelis pasirodė 2012 m. kultūros ir istorijos almanache „Kupiškis“? O tąkart dvaro menėje jis skaitė savo eilėraštį „Užkeiktieji“, 2012 metų autorinės poezijos konkurse „Geriausias eilėraštis“ pripažintą geriausiuoju.
Maniau, kad ir bus
Visada, kaip norėsiu –
Tėvynę turėjau,
Turiu ir turėsiu,
Tėvynę, kur gimė
Ir augo vaikai,
O smėlio kalnely –
Tėvų palaikai.
Taip manėm, bet viskas
Pasaulyje miršta
Ir trupa, ir byra
Kaip smėlis tarp pirštų.
Ir tai, kas mums buvo
Šventa gyvata,
Be aimanų braukia
Naujoji karta.
Ir kyla, ir eina
Jaunimas žvalus
Pasaulin, kuris
Įstabiai globalus.
Ir to globalumo
Svaigaus paveikta,
Bastūnais patampa
Manoji tauta.
O ką gi patarti,
Ar kas dar begirdi,
Ar perprasti gali
Tą laikmečio kirtį?
Ir šiandien kažin
Ar priminti beverta
Tą bromą ing viečnastį
Andai atvertą?
Alpėjo iškrikę
Tada mūsų sodžiai,
Juose leisgyvėjo
Lietuviški žodžiai,
Bet likus saujelė
Dermės užkeiktos
Atvėrė atodangą
Mano tautos.
O argi jie buvo
Kitoniški žmonės,
Kad ir tas Kudirka
Arba tas Maironis?
Tik jie, nepabėgę
Kažin kur už marių,
Su tais – užkeiktaisiais –
Ką reikia ir darė.
Likime lemtingas,
Likime besoti,
Nereikia gyvenimo
Šito tausoti.
Ir kol tavaruoja
Prabočių pilis,
Čia buvo ir bus
Užkeiktųjų šalis.
Jis skaitė tą eilėraštį, ir, matėm, – tuoj pravirks. Balsas ėmė trūkčioti, skruostu riedėjo ašara. Niekada nebuvau mačiusi jo verkiančio…
Kai birželio viduryje eidamas į savo grybynus jis apsilankė mano šeimos sode, kalbėjo apie savo vaikus – Kristiną, Ievą ir Veroniką. Kalbėjo apie jų atkaklumą, jų darbą, jų vaikus, o jo – vaikaičius. Kalbėjo apie tai kaip niekada ilgai, ir kaip visada – su meile. „Nors imk ir parašyk apie tai“, – paprašiau Rimo. „Negaliu. Sakys, giriuosi. O juk tai – ne mano, tai – jų pasiekimai“, – kažkaip taip atsakė jis.
Kai liepos viduryje susitikome Kupiškio centre, jis praėjo neatsigręždamas. Tuokart pamaniau: dabar jo tokia nuotaika, kai nieko nesinori matyti. Ir tuokart aš jį supratau.
Buvo pats rugpjūčio vidurys. Pamačiau jį žingsniuojantį Vytauto gatvės bendrabučio kiemu. Luktelėjau, ir toliau ėjome kartu: jis – į sodą, aš – namo. Apie gerą puskilometrį jis kalbėjo apie Valdemarą Kukulą, poetą, publicistą, literatūros kritiką ir labai gerą jo bičiulį. Kai jiedu susipažino, V.Kukului buvo 14 metų, jam – 28-eri, Ir nuo tada jie visuomet buvo geriausi draugai. Rimantas, ne ypatingai reiklus gyvenimui, draugystei visada buvo reiklus.
Tą paskutinį mūsų susitikimą Rimantas papasakojo: Deima – taip jis vadino Deimantę Kažukauskaitė-Kukulienę – jam padovanojusi savo parengtą ir šiemet išleistą knygą „Valdemaras Kukulas. Vertybių apžvalgos ratas“. Knygoje spausdinamos 2004-2011 m. savaitraštyje „Nemunas“ publikuotos V.Kukulo kultūrinės spaudos apžvalgos.
– Nežinau, kas dar taip gražiai dirbo, kaip Kukulas. Niekas taip nepažino literatūros, kaip ją žinojo jis. Knygoje aš aptikau ir kupiškietės pavardę: niekas nepraslysdavo pro jo akis, – kalbėjo Rimantas.
Ir aš vėl jo prašiau: parašyk savo pamąstymus apie tai. Ir nežinau, ar parašė.
Rimantas visada truputį didžiuodavosi, kad su V.Kukulu yra gimę tą patį mėnesį. Abu paženklinti Vandenio ypatybėmis: protingi, talentingi, ypatingi… Išėjo iš gyvenimo Rimantas irgi, kaip anuomet V.Kukulas, rugpjūčio mėnesį.
Jau galima justi rudenį. Ims gelsti Pagrundos vienkiemio medžiai. Į gimtąjį kampelį Utenos rajono pakrašty Rimantas sugrįždavo lyg į šventas Mišias. „Paskutiniai arkliai,/ Paskutiniai vaikystės paminklai“, – su tokia stipria nostalgija savo gyvenimą yra surimavęs Rimantas.
Rugsėjo 2 d. R.Urbonas bus pašarvotas Kupiškio laidojimo namuose. Antradienį popiet jis bus laidojamas Kupiškio senosiose kapinėse.
Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotr.