Moterį įprasta laisvalaikiu matyti su mezgimo virbalais, siuvimo adata ar šiaip ką dailaus namų buičiai krapštinėjant, bet būna gi neįprastų išimčių.
Kupiškio Malūnų gatvėje gyvena Olga Vaitiekūnienė, jai mieliausias laisvalaikio užsiėmimas – drožti medžio menteles. Toks pomėgis išryškėjo ne taip seniai, kai mielajai senolei Olgai suėjo 80 metų. Rugsėjį sukako jau 89-eri, taigi kūrybinis stažas gana solidus.
– Tūkstančius esu pridariusi ir išdalijusi. Negi rimtas čia darbas, žaidžiu sau, ir tiek; ne drožėja, ne amatininkė – kad nuobodu nebūtų, laikas greičiau praeitų, – drovisi senolė Olga, nes ir kiti apie jos keistenybę sužinos.
Būtų ir nesužinoję, bet atsitiktinai pamatė darbelius atėjusi laiškininkė, pati gavo tokių medinių dovanėlių, tad ir prikalbino meistrę dalyvauti rudens mugėje Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Ten žmonės stebėjosi, glostinėjo dailias menteles, kai kas ir pirko.
O.Vaitiekūnienė sako, kad jai nesmagu savo dirbinius pardavinėti, kaime daug kas ir pats tokių gali pasidaryti, dideliame mieste žmonėms gal ir įdomiau atrodytų, įvertintų tokį darbą. Ji pati drožinėjimo ėmėsi atsitiktinai, kai pamatė kartą, kaip dukra vargsta keptuvėje vartydama kepsnius kreivu kinišku peiliu. Pasiryžo ji padaryti iš medžio peilį, kad keptuvės dugno negadintų. Toks peilis ilgaamžis: atbuko, nupjovei galą, nudilinai ir – vėl kaip naujas.
Senolės iš beržo pliauskų padarytos mentelės tinka virėjų ir kepėjų šeimininkystei, bitininkams darbuotis su medaus koriais. Sakė dar, pažįstamų paprašyta, buvo padariusi specialių lopetėlių-kramtukų mažyliams, kai pradeda jiems dygti dantukai ir perštėti dantenos; natūralūs daiktai nekenkia, be tirpalų, dažų.
Iš to uždirbti kupiškietė sako niekada minčių neturėjusi. Tik rūpėjo užsiėmimą susigalvoti, kad laikas greičiau praeitų, nuobodu nebūtų. Skaityti patinka, bet akys greitai pavargsta, pirštai nesučiupinėja smulkių daiktų, o kietą, tvirtą medį suimti patogu.
Patogu O.Vaitiekūnienei darbuotis ir su paprastais įrankiais: nedideliu aštriu kirvuku, aplūžusiu pjūkleliu, peiliu ir galutinai dirbinį apdoroti su švitriniu popieriumi. Tai kiek gi laiko reikia zulinti, kol mentelė tampa lygi ir švelni, o krašteliai aštrūs?
– Nežiūrėjau į laikrodį, kuo ilgiau, tuo geriau, nebereikia galvos sukti, kuo užsiimti, – smagu senolei Olgai pasakoti apie mielus darbus.
Prie tokių dera priskirti ir įvairius pasikrapštymus namuose, kurie labiau pritinka vyrams. O.Vaitiekūnienė sako visą gyvenimą dirbusi sunkius darbus, vyrui prie namo statybos talkinusi; ir šienauti, ir pjauti, ir malkas kapoti mokėjusi. Vienai su gyvuliais reikėjo apsieiti, dar ir vaikus prižiūrėti, namų ruošą atlikti. Miškų ūkyje vairuotoju dirbęs vyras irgi mokėjo medinius šaukštus drožinėti, bet labai nedailius, didelius, gal todėl pačiai kilo noras pabandyti ką nors iš medžio padaryti.
– Pradėjau ir nebegaliu sustoti, kaip liga kokia pristojo, – šypsosi apie savo pamėgimą pasakodama senolė Olga.
Dabar ji priversta kiek pailsėti, mat nebeturi namuose tinkamų beržinių malkų, jau visos persijotos ir perrūšiuotos. Bet jos rankų ir jos plaktukų vis dar kam nors prireikia.
Viešnagės dieną nutrūko nuo būdos kiemsargiukas, teko ieškoti vielos, kirvio, plaktuko, taisyti antkaklį, suverti grandinę. Džiaugėsi šeimininkė, kad nespėjo šuo gatvėn išbėgti, bėdos išvengė. Šuniukai – jos numylėtiniai. Vieną, pasakojo, palepinanti: kai nenori ėsti, tada šaukštu jam maistą įsiūlo, o tam patinka toks žmogiškas apsiėjimas.
Matas Žebrokas
Autoriaus nuotraukos