Sausio 10 d. žurnalistei Eugenijai Urbonienei būtų sukakę 75-eri. Kaip sakė kiti, šios sukakties laukė jos artimieji – dukros Kristina, Ieva ir Veronika, anūkai. Ir ji pati tikėjosi sulaukti jubiliejaus – vos poros savaičių betrūko. E. Urbonienė mirė gruodžio 25-ajai padėjus skaičiuoti pirmas valandas. Sužinojus šią liūdną naujieną pirma toptelėjusi mintis buvo nei šiokia, nei tokia: „Nebepaklausi Eugenijos, kaip rašyti…” O žinojo ji viską – kiekvieną gramatikos ir stiliaus niuansą.
Niekada negirdėjau jos kalbant tarmiškai, tik papokštaujant ką trumpai savo iš prigimties įprastu šnekėjimu, bet visada ją prisiminsiu jos tarmiškais literatūriniais vaizdeliais.
Po 2013-ųjų, po Seimo pritarimo Algimanto Svidinsko iniciatyvai skelbti Tarmės metus, kelias tarmei buvo ne taip ir prastai pažvyruotas. Tačiau prieš dešimtmetį ar anksčiau kitatarmiui ar bendrinę kalbą temokančiajam tarmė tebuvo – geriausiu atveju – juokingas reikalas: dažniausia būdavo pageidaujama netarmiuoti. Tad norėdamas atrasti tarmiškų vaizdelių skaitytoją turėjai būti dar ir žurnalistas – mokėti įvykius sekti, pastebėti ir pateikti juos paverstus aktualija – kitaip neskaitys. Eugeniją skaitė ir šypsojosi skaitydami – taip gerai jai gaudavosi tarmiškai.
Į mano šeimos leidžiamas „Kupiškio žinias” (1999–2007) E. Urbonienė ir atėjo tarmiškais pasakojimais. Juos ji buvo rašiusi ir anksčiau, tad paprašyta sugrąžinti į spaudą šią savo patirtį ji mielai sutiko. Kai jau gerokai įpusėjus 2013-iesiems Kupiškio literatūros klubo pirmininkei Reginai Baltrūnienei pasakiau, jog reikia eiti pas Liną Matiukaitę, Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoją, – ji žinos, ką daryti, kaip sudėti į knygą E. Urbonienės tarmiškus vaizdelius, nė nesitikėjau, kad tik tiek – idėjos – ir tereikės. Niekur nebeteko eiti – viskas buvo padaryta nuo anos Tarmių metų pamėtėtos idėjos iki E. Urbonienės knygos „Užupečio paveikslaliai” sutiktuvių. Taip stipriai visi susitelkė ir padarė viską, kas ką galėjo, kad Eugenijos kūryba išeitų į žmones knyga – taip ją visi mylėjo, gerbė ir vertino.
Ji pati buvo tarsi leidinių pribuvėja, redagavimu į pasaulį padėjusi ateiti per 40 knygų, katalogų, bukletų.
Nuo 1963-ųjų Elenos Mezginaitės atvesta į spaudą E. Urbonienė skaitė rajoninio laikraščio korektūrą, netruko persiimti kūrybiniu darbu. Ją pažinau ir šį darbą pavyzdžiu kitiems dirbančią, ir atsakingą laikraščio sekretorę – tekstų redaktorę. Vilniaus universitete įgijusi žurnalisto specialybę – tada atrodė, kad ir negali būti kitaip, jei nori dirbti laikraštyje, – ji buvo sektinu pavyzdžiu ne tik jauniems žurnalistams.
Kartais parūkydavome abi (ir mums abiem tai – ne į sveikatą), kalbėdavom apie darbą: apie tai, kas jame mums labai gerai sekasi, kas nelabai ir kodėl. Eugenija niekada nebuvo motiniška pamokslautoja, ji buvo kolegė ir bendradarbė net tada, kai dirbome visai skirtinguose laikraščiuose. Ji buvo iš tų vienetinių žmonių, kurie kolegoms paskambindavo ir pasakydavo, kad straipsnis geras. Turbūt todėl rašydama visada mąstau – nuo dabar mąstysiu, – ką pasakytų Eugenija…
E. Urbonienė rašė „Panevėžio rytui”, Lietuvos rytui”, Valstiečių laikraščiui‘‘, kultūros ir istorijos almanachui „Kupiškis‘‘. Visi jos rašiniai – apie savo gimtą kraštą ir jo žmones. Nežinia, kiek knygų besutalpintų jos žurnalistiką.
Mirė E. Urbonienė po sunkios ligos, kaip sakė kiti, – namuose. Jos namai buvo pas kiekvieną savo dukterį – tokia ji buvo artima joms visada; pastaruoju metu gyveno jaunėlės Veronikos šeimoje.
Kol kas laukiama žinios, kada urna su E. Urbonienės palaikais bus pargabenta į Kupiškį; kaip visada tokiais atvejais, – atsisveikinimas ilgas nebus.
PAPAILDYTA: penktadienį apie 15 val. urna bus atvežta į Kupiškio šarvojimo namus (Pergalės g. 4); į bažnyčią ji bus išnešta šeštadienį 11 val.; laidotuvės – tos pačios dienos 13.30 val. E. Urbonienė bus laidojama senosiose Kupiškio kapinėse, šeimos kapavietėje.
Rita Briedienė
temainfo.lt archyvo nuotr.