„Užvakar Vidmantas Šmigelskas tapo rašytoju“. Labai geras pavadinimas. Kitas, žiūrėk, parašytų – vakar. Arba tiesiog „Vidmantas Šmigelskas tapo rašytoju“…
Vykusiai parinkta laiko aplinkybė intriguoja: būtinai norisi sugrįžti į tą dieną ir sužinoti, kas joje buvo įdomaus.
Beieškodama užvakarykščių ypatumų, randu atviro žmogiškumo detalių. „Esu bjaurus tipas – nedaug kas galėtų ištverti ilgesnį buvimą šalia manęs. Dar priedo mane reikia nuolat saugoti, kad kur nenuklysčiau, nes, kaip ir dera geografui, paprastai einu į priešingą pusę nei reikia“, – rašo Vidmantas. Dažnas turi tokių ydų, bet ne dažnas tai pripažintų viešai.
Arba štai vėl: „Anykštos” vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, kuri užvakar tapo ir rašytojo žmona, septintą kartą skaitydama knygos korektūrą pasakė, jog pagaliau perprato rašytoją: „Autorius turi šlapimo pūslės sutrikimų ir polinkį į alkoholizmą”. Mat, jos teigimu, labai aš jau daug dėmesio skyriau tualetams ir alkoholinių gėrimų analizei.“
Nesimaivyti stipresniu, negu esi, – labai stipru. Septynis kartus žmogų tenka skaityti… Ir tai dar, žiūrėk, pasitaiko… Tačiau tik atvirumu tampi patrauklus skaitytojams, jie ima suprasti, jog ir tu – ne šventasis, tavimi bando pasitikėti, nebekreipia dėmesio į tavo silpnybes.
Ne tik minėtuoju interviu, bet ir kitais V.Šmigelsko rašiniais malonu pasidžiaugti. Ir ne tik man. Štai skaitytojai rašo:
„Vidmantai, jau vien už šį straipsnelį verta jums paminklą išdrožti. Dar tik reiktų pridėti, kad vietiniai savivaldos „darbštuoliai” niekada neklysta, nes neteko išgirst tokių pasakymų „atsiprašom, suklydom, pasitaisysim.”
Arba:
„Ačiū, Vidmantai, už gerą nuotaiką. Man ir patiko plaukikai savivaldybėj. Stiklinė siena yra – puikus akvariumas, ar ne?“
O štai vėl: „Panasu, kad vidmantui abejingu neliks – ji galima mylet arba nekest“; „Šmaikštumo Vidmantui neatimsi. Smagu pasiskaitinėt.“
Puiki ir tekstų kalba: kablelių ne per daug, stiprūs ir labai originalūs epitetai. Kitur tokių nepaskaityti.
Štai Vidmanto žodžiai: „Tokio debiliškumo debiliško debilo debilizmo seniai neregėjau.”
Kažkur esu girdėjusi tokį posakį:
– Kol tokie debilai dirbs mokykloje, pačios mokyklos bus debiliškos.
Žinoma, kad tai tiesa. Kur dirba būtent tokie, ten būtent taip ir yra. Turbūt todėl Vidmanto rašinius komentuoja ir piktoki komentatoriai. Štai po jo paskutiniųjų pamąstymų, kažkas parašė: „Na ir kas čia juokingo? Rope, kaip Rope, Katinas, kaip Katinas, tik Smigelskas kaip visada kazkur i pevas nukeliavęs.“ Pasakyta, žinoma, per stipriai: gal komentatorius – irgi koks nors rašytojas nuo užvakar…
Skaitau tekstą: „Štai du šimtus metų Ignalinai vadovaujantis Bronis Ropė pareiškė, kad nori būti Lietuvos Prezidentu. Atsiprašau B. Ropės (dėl viso pikto atsiprašau ir Buroko, Kopūsto, Ridiko ir kitų panašios kilmės pavardes turinčių žmonių), tačiau Jūs negalite būti išrinktas Lietuvos Prezidentu. Na, ištarkit garsiai pats: „Jo ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidentas „valstietis” B. Ropė”. Skamba kaip pasakoje „Čipolino nuotykiai… Tiesa?“
Vidmantas puikiai išmano savo darbą: kai esi nežmoniškai užimtas, o savo įvaizdžio, artimo literatūriniam šaržui, prarasti nesinori, greičiausias humoristinis tekstas – juokinti žmones pavardėmis. Niekas ir niekur pasaulyje dėl to nepyksta, visur viešai iš pavardžių juokiamasi. Manau, kad ir Žurnalistų etikos kodeksas tam palankus. Be to, Vidmantas ir savo pavardės nesureikšmina. „O trumpinys Šv. reiškia Šmigelskas Vidmantas“, – teigia jis. Lietuvių kalboje labiau įprasta vardą pirma rašyti, o ne pavardę. Gautųsi Vš, kaip koks viešasis… Žinoma, Šv. geriau.
– Negi pykstat? – paklausiau Ignalinos rajono mero Bronio Ropės
– Argi gali pykti ant žmogaus, kuris kitą niekina dėl pavardės? Koks menkas jis bebūtų, bet tai yra jo vidinis pasaulis. Niekada ir niekas manęs neįžeidinėjo dėl pavardės. Kai Utenoje susitinku žurnalistą Vytautą Ridiką, su juo taip ir pasisveikiname: „Sveikas, lysvės kaimyne!“
– Ir neketinate rašyti laiško Žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui?
– Ne, neketinu skųstis ir aiškintis.
– Bet tas pats tekstas išspausdintas ir žurnale…
– Tas žurnalas mūsų nepasiekia.
– Kaip suprantu iš Šv. analitinio straipsnio, Jis nenori, kad eitumės į prezidentus.
– Dar nė nesu galutinai apsisprendęs. O ir apsibrendus balotiruotis dar laukia didelis ir nelengvas darbas – parašų rinkimas.
– O kada mes sužinosim, kada jau galime mėtyti proklamacijas su Šv. šūkiu „Jūs negalite būti išrinktas Lietuvos Prezidentu“?
– Vasario vidury tikrai žinosit.
Dabar truputį – ne į temą: negi tikrai yra žmonių, kurių žurnalistai nėra paklausę nuomonės, nors rašo apie juos vos ne kasdien, kritikuoja, žemina? Netikiu.
Visi, kas žinote tokių atvejų, parašykite mums apie juos. Žinoma, jei jau viską parašėte apie Anykščių rajono savivaldybės atstovę spaudai, kaip to prašė Šv. Nors nelabai tikiu, kad toks prašymas buvo: aš jo niekur neradau. Be to, žurnalistai būtų viešai įvertinę – žemina tokios iniciatyvos žmogų ar ne. Na, o jei šis darbas toleruojamas, ką gi – darom!
Rita Briedienė
P.S. Gal man geriau pasirašinėti Br? Kol dar nesulaukiau patarimo tarti savo pavardę garsiai.