Būna, pašaukia žmogaus žvilgsnis einant kur gatvėje, stabtelėjus parduotuvėje prie lentynos. Apsižvalgai, aha, Algimantas, tas pats mielas žmogus, visada besišypsantis, toks paprasčiausiai geras, lyg brolis…
Jis pats, Algimantas Seibutis, taip sakydavo apie Sąjūdžio bendraminčius, jie lyg broliai, lyg seserys, mieli ir savi.
Tokios mintys užplūdo anądien, pirmadienį, sužinojus, kad išvakarėse mirė, nebėra Algio. Stebėtinas buvo jo gebėjimas pakalbinti ir prakalbinti, lyg žvejui meškerės kabliuką užmetus, pagauti, kad kitas išklausytų, pats išsisakytų, kas rūpi, dėl ko jaudinasi.
Kiek atsimenu, jam visada kas nors rūpėjo: ar Lietuvos naujasis virsmas, ar Sąjūdžio žmonių likimai, ar valdžios netikę sprendimai, dėl kurių jauni žmonės turėjo emigruoti, laimės svetur ieškoti, kaip ir jo dukros Aušra, Rasa, kaip jo jau paaugę ar ką tik gimę anūkai. Jam rūpėjo, kur ir kas priglaus jo paties sukauptą didelį Kupiškio Sąjūdžio archyvą. Ir vieną iš paskutiniųjų jo išsakytų rūpesčių prisimenu – „…kad per žiemą dar išbūčiau, kas Feliutę vežios į darbą ir namo, jai sunku bus…“ Rūpestis savaisiais, mylimaisiais buvo jo rytas, diena ir vakaras – visas laikas.
Bet buvo ir labai visuomeniškas žmogus. Kartais liūdnas, kartais negalintis nuslopinti nepelnytų nuoskaudų (kas jų neturim?), bet visada veržlus, aktyvus, kol tik sveikata leido. Nuo 1988-ųjų rudens visuose Sąjūdžio renginiuose, susirinkimuose, akcijose ne tik dalyvavo, bet ir organizavo, fiksavo, rašė, kalbėjo, kad turėtų ką perduoti ateinančiam laikui, kad ir kiti žinotų, prisimintų…
Gimtinė Algimantą prisimins, nes jis – iš čia: gimė, augo, mokėsi, tik penkeri jaunystės studijų metai prabėgo Kaune, veterinarijos akademijoje. Sausio 1 d. jam būtų suėję 79-eri. Čia jis buvo, dirbo, kol leido valdžia dirbti. Čia, Kupiškyje, Vytauto gatvėje, dar tebestovi jo vaikystės namai, senosiose kapinėse ilsisi tėveliai. Ten dabar – ir jo prieglobstis.
Išvažiavo jis tylią, ramią rudens popietę iš gražios pamario sodybos, iš savojo Kauniškio kaimo, kur paties medžiai pasodinti, tvenkinys tyvuliuoja, kur visus bičiulius nepavargdamas kviesdavo, priimdavo atvykusius ir vėl kviesdavo. Namai liko tylūs, tik dangus šiek tiek rasojo…
„Žiūrėkim tikėjimo akimis‚ su mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia“, – taip prie kapo sakė klebonas Mindaugas Kučinskas. „Jis buvo optimistas, jį visi pažinojom, visa bendruomenė jį prisimins“, – kalbėjo garbus kupiškėnas Albinas Vaižmužis.
Aną, paskutinį kartą kai kalbėjomės, Algimantas mostelėjo ranka nueidamas – „Pasimatysim“. Tikėjimo akimis žvelgiant, taip ir bus.
Virginija JUŠKIENĖ