„Atsiprašau už tai, kad taip ilgai neatsakiau. Ko gero, ir pats supranti, kodėl. Mano žygis vyksta sklandžiai. Šiuo metu esu Vengrijoje ir stipriai stumiuosi į priekį. Graikiją turėčiau pasiekti maždaug po dviejų mėnesių. Tačiau… kas žino? Perduok linkėjimus Gailai. Netrukus žadu su ja susisiekti. Kai keliavau per Alytų, sutikau tavo pažįstamą Dianą. Ji – vietos Turizmo centro darbuotoja. Kaip tik ji surado vietą nakvynei“, – tokį laiškelį beveik po mėnesio tylos šiandien gavau iš Luko Adsheado. Tikras jo vardas Luke, bet mes, žinoma, jį sulietuvinome.
Diana iš Alytaus neabejotinai – Kupiškio turizmo ir verslo informacijos centro direktoriaus Pauliaus Pranckūno pažįstama, tačiau Lukas, vos kelias dienas pabuvęs Kupiškyje, nespėjo pažinti visų mūsų miesto Paulių.
Į savo Facebook`ą Lukas mane pakvietė jau keliaudamas Lenkijos žeme. Gavęs iš jo žinią pagalvojau: „Žmogus – tikrai ne adata. O juk, rodės, iškeliavo iš Kupiškio ir dingo savo kelyje…“ Tiesa, negalėjau jam paspausti rankos atsisveikinant: po trijų parų viešnagės Kupiškyje jis iškeliavo kaip tik tą dieną, kai turėjau važiuoti į Anykščius. Grįžtant savo bendrakeleivei pasakojau apie Luką…
Jis – 24 metų vaikinas iš Anglijos; bene prieš pora metų jis paliko savo namus ir iškeliavo pažinti Europos. Šiek tiek savanoriavo Olandijoje, Austrijoje, Slovakijoje. Keliaudavo autostopu. Jau gerokai pramankštinęs kojas kelionėje per Slovakiją į Lenkiją, jis ryžosi keliauti pėsčiomis iš Talino į Atėnus.
Iš Estijos sostinės Lukas iškeliavo gegužės pradžioje. Pakeliui jis suprato, jog šiame ilgame žygyje nereikalingas nei kompiuteris, nei telefonas, nei palapinė, nei mini krosnelė, Kupiškį jis pasiekė, rodos, birželio 7 d. Nakvynės vaikinas pasiprašė Jaunimo centre. Kupiškyje užsibuvo tris dienas. Jis buvo pakviestas į trumpametražių filmukų ir diskusijų vakarą „Muziejaus šortukai“. Tąkart kaip tik kalbėjome tema „Kartais jaučiuosi, lyg būčiau iš kitos planetos“. Lukas pasakojo apie save, savo šeimą – keliautoją seserį Džesiką, tėvus, nesikišančius į savo vaikų gyvenimą… Jo pasakojimai labai tiko mūsų vakarui: Lukas – tarsi tikrai iš kitos planetos. Keliauti iš šalies į šalį nežinant kalbos, ieškotis nakvynės nuošalioje vietovėje, kai tavo paties nė žodžio nekas nesupranta… Turėtų būti smagu keliauti be pinigų, su vos kelių kilogramų manta ant nugaros, tik labai retas tam ryžtųsi.
– Žiūrėk, Lukas! – net riktelėjau iš nuostabos.
Jis buvo ką tik išėjęs iš Andrioniškio bažnyčios šventoriaus, stovėjo ir dairėsi. Lukas irgi apsidžiaugė pamatęs pažįstamą veidą, tik nelabai jam patiko, kad bažnyčia jau užrakinta: ieškodamas nakvynės jis pirmiausia užsuka į Dievo namus.
Tądien, birželio 9-ąją, iš Kupiškio jis iškeliavo apie 11 val.: keliavo per Šepetą, Nociūnus, Viešintas, Padvarninkus; Andrioniškį pasiekė apie 19 val.; įveikta apie 40 km. Atsisveikinome kaip labai artimi draugai. Šįkart, maniau, jau tikrai visam.
Bene po dviejų savaičių su manimi susisiekė dabar jau ir Luko pažįstama Diana iš Alytaus: gal žinau kokią nors galimybę susisiekti su keliautoju. Tuomet dar niekuo negalėjau padėti. O dar po kažkiek laiko Lukas pakvietė mane į savo Facebook`ą.
Ir štai visiems pranešu: Lukas jau Vengrijoje. Nuo Talino iki Atėnų jam teks įveikti apie 3000 km. Jis jau peržengė savo kelionės pusiaują…
Paulius Briedis