Renata ir Darius Gaidžiai
„977 knygos! Ačiū visiems Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje Los Andžele, kurie atsiliepėte į mano kvietimą padovanoti perskaitytas vaikiškas angliškas knygas mokykloms Lietuvoje“, – feisbuko savo paskyroje rašo Renata Gaidienė, Lietuvos generalinio konsulo žmona. Tiek knygų ji surinko Lietuvai, o pirma jų siunta keliaus į tris mokyklas – Kupiškio Povilo Matulionio progimnaziją, Kauno Veršvų ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijas. Susisiekėme su p. R. Gaidiene ir uždavėme jai keletą klausimų.
– Labai įdomu, kodėl pasirinkote Kupiškio P. Matulionio progimnaziją?
–Susipažinau su Kupiškio P. Matulionio progimnazijos mokytoja Dalia Venckuviene, kai pernai vasarą kartu su vyru Dariumi ir Dovu Zauniumi iš Kalifornijos viešėjome Subačiaus kaime. Ieškojau galimybės susipažinti su mokytojais, kuriems šis projektas būtų įdomus ir jie norėtų ne tik priglausti angliškas knygas, bet ir bandytų užmegzti tiltus tarp Lietuvos ir Amerikos lietuviško jaunimo.
– Kokiu tikslu viešėjote Subačiuje?
– Istorija prasidėjo prieš kelias vasaras Los Andžele, kai Rambyno skautų stovykloje kūrendami laužą mano vyras D. Gaidys su D. Zauniumi išsiaiškino, kad jų seneliai – operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė ir 1918-ųjų savanoris Povilas Gaidys – gimė ir augo Subačiuje. Tuomet kilo mintis apsilankyti ten, kur jų šaknys, sujudinti bendruomenę, prisidėti prie miestelio gyvenimo, jo klestėjimo. 2018-ųjų vasarą kartu su Dovu nuvykome į Subačių ir buvome maloniai nustebinti šiltu ir draugišku sutikimu: subatėnai vaikai šoko ir dainavo, vaišinomės namie kepta duona, slėgtu sūriu ir nerealiu Igno Jackevičiaus medumi, pagardintu pipirmėtėmis, juodaisiais serbentais. Tuometinis Subačiaus seniūnas Vidmantas Paliulis suorganizavo bendrą diskusiją su kaimo bendruomene, dalyvavo ir Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas. Kalbėjomės apie galimybes rengti programavimo stovyklas, anglų kalbos mokymą, dviračių lenktynes.
Daug metų dirbdami su lietuvių bendruomenėmis užsienyje mes matome, kokia svarbi yra Lietuva emigravusiems lietuvaičiams. Jie norėtų prisidėti ir prie savo gimto miesto ar kaimo gerovės. Pamanėme, kad reikia pradėti nuo savęs ir nebūtinai grandioziniais projektais. Kartais pavyksta supažindinti su įdomiu filmo prodiuseriu ir pagyvinti Vasario 16-osios iškilmes aktoriaus apsilankymu, kitu kartu – pakviesti buvusį JAV jūrų pėstininką pulkininką pasidalinti savo patirtimi su jaunimu. Jeigu mūsų patirtis, ryšiai ir idėjos gali pasitarnauti kuriant įdomesnį gyvenimą provincijoje, jaučiamės šiek tiek prie to prisidėję.
– Papasakokite šiek tiek apie save.
– Esu vilnietė, diplomato žmona. Šiuo metu gyvename Los Andžele, Kalifornijoje, kur mano vyras Darius eina Lietuvos generalinio konsulo pareigas. Tai jau ketvirtas mūsų bendras diplomatinis paskyrimas užsienyje: esame gyvenę Niujorke, Londone, Sofijoje ir dabar – čia, Los Andžele. Stengiuosi padėti Dariui atstovauti Lietuvai, daug savo laiko skiriu lietuviškoms bendruomenėms stiprinti. Noriu, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, nesijaustų nutolę nuo savo tėvynės, dalyvautų jos gyvenime. Esu „Lietuvos dukterų”organizacijos narė, dainuoju lietuviškame chore „Los angelai”. Pernai mes abu mokytojavome Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, o šiemet įkūrėme Knygų klubą suaugusiesiems: čia Darius mokė istorijos, o aš su klubo nariais skaitėme Rūtos Šepetys knygą „Druska jūrai”. Labai tikiu, kad visi turime prisidėti prie savo kultūros ir kalbos puoselėjimo taip, kaip galime, nors ir po truputį. Be lietuvybės, dar esu keleto amerikietiškų organizacijų narė, kuriose diskutuojama amerikietiško švietimo, lyderystės klausimais, aptariamos jaunimo psichinės sveikatos problemos. Mano širdžiai labai artimas šių metų projektas, skirtas žydų istorinei atminčiai išsaugoti, į Lietuvą atvedęs įdomių ir įtakingų žydų kilmės amerikiečių.
–Kaip kilo mintis rinkti knygas?
– Būsiu atvira – šią idėją „pasiskolinau” iš amerikietiškos savo vaikų mokyklos, kuomet vaikai sunešė savo perskaitytas knygas, patys jas surūšiavo ir nuvežė į skurdaus Los Andželo rajono mokyklą. Taip jie mokėsi nepamiršti tų, kurie negali turėti tiek pat, kiek turi jie, – mokėsi lyderystės ir organizavimo. Man patiko, kad toks sąlyginai paprastas ir daug lėšų nereikalaujantis projektas gali atnešti tiek gražių, šiltų emocijų vaikams.
Porą metų brandinau svajonę pradėti statyti tiltus tarp lietuviško Amerikos ir Lietuvos jaunimo. Knygos pasieks Lietuvos mokyklas ir tikiuosi, kad jau šį rudenį galėsime vieni su kitais susisiekti laiškais ar telekonferenciniais pokalbiais.
– Kaip noriai vaikai nešė knygas lietuviams?
– Labai noriai! Juk visi namuose turi knygų, kurių daugiau nebeskaitys. Jas išmesti gaila, o padovanoti kitam – nieko nekainuoja. Visi Los Andželo lietuviukai ypač laimingi, kad gali šias knygas siųsti Lietuvos vaikams. Lietuva yra jų svajonių kraštas, neįtikėtina, kaip jie myli Lietuvą, nors dažnas joje nė nebuvęs.
– Ką mėgsta skaityti Amerikos moksleiviai?
– Jaunesni skaito tą patį, ką ir Lietuvos vaikai. Visų pamėgtos „Neklaužados dienoraščio“, „Hario Poterio” serijos. Vyresni mokiniai skaito gan rimtą anglišką literatūrą nuo klasikos iki modernių rašytojų. Tikiuosi, kad Kupiškio vaikai atpažins savo pamėgtus herojus ir bandys jų istorijas perskaityti anglų kalba. Kalbų mokymasis yra vienas svarbiausių elementų, garantuojančių sėkmę mūsų jaunimui.
– Ar pajutote, kad knygos gali sukurti galimybę bendrauti Lietuvos ir Amerikos vaikams?
– Tokia ir yra mano svajonė: pradėję nuo knygų, mes po truputį bandytume užmegzti tikrą žmogišką kontaktą. Gal pavyks kada nors pasikalbėti per „Skype”, išsiųsti vieni kitiems laiškų. O gal kada nors Amerikoje gyvenantys lietuviai vaikai, lankydamiesi Lietuvoje, suras galimybę aplankyti mokyklą, kuriai dovanojo savo knygų. Niekada nežinai, kiek toli gali siekti tie ryšiai ir tiltai. Mes patys per savo diplomatinį gyvenimą sutikome artimų draugų įvairiuose pasaulio kraštuose. Tikiuosi, kad taip jausis ir į šį projektą įsitraukęs jaunimas.
– Ar jau radote būdą atgabenti knygas?
– Šį kartą labai paprastai: netrukus mes patys grįžtame į Lietuvą, tad knygos atplauks kartu su mūsų daiktais. Pasitelksiu draugus ir savo sūnų Povilą, kad padėtų man šias knygas nuvežti į Kupiškį. Tikiuosi, kad galėsime nors trumpam visi susėsti bibliotekoje ir paskaityti keletą padovanotų knygų puslapių.
– Dėkojame Jums už pokalbį ir už knygas Kupiškiui.
Kalbėjosi Emilija Briedytė