Kupiškėnai visaip vertino užgaidą – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje aptverti „Lingaudalą“: nesumokėjęs 2 Lt vidun neprasmuksi.
– O man patiko ši mintis. Gal tik pinigų iš žmonių nereikėjo imti, – sakė buvęs Seimo narys biržietis Valdemaras Valkiūnas.
Apsitverti ir neimti pinigų būtų nelogiška… Be to, lietuviai nuo viduramžių puoselėjo tradiciją susimokėti įžengus pro miesto pilies vartus. Taip buvo daroma Lucko pilyje, o Lydos tvirtovėje dar ir dabar privalai aukoti pinigų: nesvarbu lietuviškų ar baltarusiškų, nesvarbu, kad šiam istorinės architektūros stebuklui apžiūrėti jau esi pirkęs bilietą.
Beveik visi festivaliai – roko, bliuzo, sunkiosios muzikos – ženklina savo teritoriją. Taigi naujovės lyg ir jokios, tik Kupiškiui vartai į miesto renginį – dar neįprastas dalykas.
– Šventės vartai – mano idėja. Šalyje tai nėra jokia naujiena. Prie tos minties lipdėm kitas mintis… Ir tai nė kiek nesusieta su Kežmaroku, – „TEmai“ sakė „Lingaudalos“ režisierė Vilija Morkūnaitė.
Ji prisipažino nė nebuvusi Slovakijos mieste Kežmaroke. Bene prieš dešimtmetį draugystės ir bendradarbiavimo sutartį pasirašę miestai keičiasi delegacijomis, dalinasi patirtimi. Kuo jau kuo, o šventinėmis tvoromis Kežmarokas gali didžiuotis: pilies vartus primenantys įėjimai statomi tarsi šimtmečiui. Mažiausiai.
– O mūsų dailininkas Antanas Kalvelis po visų vartų gamybos leisgyvis – pervargo“, – pasakojo Kupiškio kultūros centro darbuotoja.
Tikras košmaras: praeina žmonės ir nė nesužino, kad beveik dviem rankomis viskas čia padaryta. Kai tai sužinai, supranti: mūsų vartai nė kiek nemažesni už slovakų…
Labai sumažintais gabaritais Kupiškio šventinė teritorija panaši į Kežmaroko: aikštėje, netoli Rotušės, kurioje įsikūrusi savivaldos administracija, slovakai stato sceną, abipus centrinės gatvės pridygsta prekystalių, o viduryje gatvės išsirikiuoja suolai ir stalai. Juos apsėda alaus bei vyno gėrėjai.
Kežmarokui, žinoma, mes niekada neprilygsime kavinukėmis, mažomis jaukiomis parduotuvėlėmis. Nors jos – už šventinės tvoros, tačiau – kaip ir Kupiškyje – kiekvienas, sumokėjęs pinigus, gauna „įeiti-išeiti“ apyrankę. Bet kas gi Kupiškyje? „Savana“ per „Lingaudalą“ užrakinta, „Saulės paukštė“ per išeigines gal ir niekada nedirba… O parduotuvėlių mūsų miesto istorijoje tiek ir tebuvo: Vilijos Sklėriuvienės tautodailės, o dar anksčiau – žydų. „Maximoje“ dabar – ir kulinarinis, ir kinų paveldas.
Žinoma, Europos amatų mugių „EL`RO“, kasmet organizuojamų Kežmaroke, įvairovei irgi neprilygsime. Kaip mums tas tarptautines muges pasidaryti? Pašokti ir padainuoti dar atvažiuoja, ir tai, kaip sakė režisierė V.Morkūnaitė, turkai atsisakė pas mus koncertuoti – Lietuva jiems per maža. O amatininkus kaip prisiviliot į Kupiškį?
Reikėtų gal režisierius vežtis į Kežmaroką… Šiemet kupiškėnų delegacijoje – vėl visi savi: meras Jonas Jarutis, rajono savivaldybės administracijos Centralizuotos vidaus audito tarnybos vedėja Virginija Vanagienė ir Subačiaus seniūnas Vidmantas Paliulis. Jie tarpusavyje arba namuose apie šventę pasikalbės – tiek mes ir tesužinom apie tuos bendradarbiavimus su slovakais. Opozicija į šią delegaciją turbūt jau 16 metų neįtraukiama…
Ir gerai, kad režisierei kilo mintis sukurti šventinės miesto tvirtovės įspūdį. Pro „Tarmių“, „Lauryno“, „Sukilėlių“ ir „Lakūnų“ vartus ėję kupiškėnai nupirko 1419 bilietų. Mažoka… Gal kas nebuvo šventėje? Gal tiek mūsų ir bėra?
Kaip miestas išleis gautus pinigus?
– Nežinau. Buhalterijoj klauskit“, – pasiūlė V.Morkūnaitė.
O buhalterijoje sakė:
– Apmokėsim šventės skolas. Dar neaišku, kiek savivaldybė skirs pinigų jos išlaidoms padengti.
Smagi buvo šventė. Buhalterinė jos dalis dar nė nesibaigė.
Rita Briedienė
Autorės nuotr.