Anykščių rajono Kavarsko miestelio gyventojas Povilas (vardas pakeistas) iš ligoninės grįžo po gydymosi kaimyniniame rajone. Kelis mėnesius negyventi namai leido įsismelkti drėgmei: vieniša ir tuščia. Tik šeimininko augintinė Berta – bokserio ir vilkšunio mišrūnė – tikras įrodymas, jog šeimininko buvo ilgimasi.
Žmogui sunku suvokti, kokį džiaugsmą išgyvena šuo, sulaukęs savo šeimininko. Berta ūkčiojo balsu, lyg verktų iš džiaugsmo, šoko į viršų, priekinėmis letenomis atsiremdama į šeimininką, lyg apsikabinti, o gal tik prisiliesti norėdama, ir vėl liuoksėjo aplink jį tai draugiškai lodama, tai ilgesingai ūkčiodama.
O ir ligonis glaudė ir glostė savo šunį. Žvilgantis Bertos kailis nemelavo: ne taip ir blogai ji leido laiką savo voljere.
– Povilas ligotas; sveikas jis jau niekada nebus. Kavarskiečiai žino jo ir Bertos prieraišumą vienas kitam, ir globoja Bertą, kai tik jos šeimininkui tenka gultis į ligoninę; tai vienas, tai kitas jai atneša paėsti. Tačiau nuolatinės globos imuosi aš. Pripratau prie Bertos, neramu būtų žinant, kad ji alkana. Tris kartus per dieną nešu ėdalo. Gera ji. Pasitinka mane straksėjimu vos man įkėlus koją į kiemą. Yra tekę pusantrų metų Bertą globoti. Nė minties nebuvo ją užmigdyti: kiekvienas kavarskietis žino, kaip smarkiai nusimintų Povilas, neberadęs Bertos, – pasakojo Kavarsko miestelio gyventoja Audronė Platkevičienė.
Kai šeimininkas namuose, Berta iš voljero persikrausto į namus – jiems abiems nebe taip vieniša.
Gabrielė Konorovaitė
Autorės nuotr.